Mano vaikystės eilės

Šiandien bus nuostabi diena, saulutė jau ankstyvą rytą negaili šiltutėlių spindulių – lepina gležnučius saulės išsiilgusius žibučių žiedelius.

Pusryčiaudama kiekvieną rytą stebiu, kaip vejos viduryje drąsiai iš žemės motulės patalų kyla gvazdikų daigeliai. Ir kiekvieną rytą pasitikdavo mane prie lango vis didesni ir didesni, o šiandien – pagaliau išvydau pirmuosius skaisčius jų žiedus.

Rasa dar nenukritus, lengvai geriasi į žemę, lašeliai tvyro ore lengvai garinami jau šiltučių saulės spindulių . . . Ech kaip gera širdyje vien jau dėl nuostabių gvazdikų, kurie pagyvino kiemą . . . gražu, smagu, kiemas pildosi spalvomis.

Jau ir tulpės sparčiai ūgėja, greitai pasipildys naujomis spalvomis. Tad kupina pavasariškų emocijų nutariau šį rytą pasidalinti su Jumis savo vaikystės eilėraščiais. Lankiau „Jaunųjų literatų“ būrelį. Visada patiko eilės nuo mažens, tad pradėjus lankyti būrelį, pradėjome kurti ir savos kūrybos knygeles.

Štai keli eilėraštukai, kuriais noriu pasidalinti ir su Jumis. Vaikiški, banaloki eilėraštukai, bet tokie pat skaistūs ir lengvi kaip šiandieniniai gvazdikų žiedeliai . . .

Paskaitykite, o tada...pirmyn į laukutį su mažaisiais džiaugtis pirmosiomis pavasarinėmis spalvomis

Laumės audžia . . .

Pilnatyje – naktį,

Sidabriniam mėnuliui švytint,

Paupiuose ilgaplaukę laumę

Gali išvysti.

Suvijusi siūlų gijas audžia,

Sau maršką nuostabią šilkinę . . .

Išpuošia plūkėm, vandens lelijom,

Ir žėrinčia rasa sidabrine.

Pagavus plonytį,

Ji paupio rūką,

Vynioja į ritę, suka,

Tik skuba, tik skuba . . .

Nuaudusi nepaprastą rūbą,

Nenusakomai dailų,

Išnyksta kaip tas rūkas,

Tarp šnarančių meldų . . .

Metų laikai

Kovas, balandis, gegužė –

Kvapnūs žibuoklių žiedai,

Birželis, liepa, rugpjūtis –

Šiltučiai švelnūs saulės spinduliai,

Rugsėjis, spalis, lapkritis –

Neapsakomų spalvingų lapų margumas,

Gruodis, sausis, vasaris –

Mažutėlių trapių snaigių baltumas. . .

Tinginėlės svajonė

Jei aš būčiau voverytė,

Tai iš medžio žiemą – niekas neišvytų!

Giles krimsčiau dieną,

Neištrauktų niekas nei į kiemą !

Nerūpėtų man pažymiai,

Nei lovytė nepaklota,

Ištisa dienelę sau ramiai,

Uodegoj įsisupusi drybsočiau !

Ir sapnuočiau aš tiktai,

Traškių gilių lietų,

Nepažadintų manęs tikrai,

Net jei žemė drebėti imtų!

Vasarėlė miške

Ošia, šlama mūs giraitė,

Ten gyvena voveraitė,

Pilkis Vilkas ir ežys Spyglys,

Repečkojis storasis lokys.

Ūžia, krebžda senos, žalios pušys,

Margas Genys kala net uždusęs.

Čiulba ulba volungėlė –

Štai - atėjo vasarėlė!

Pasakėlių mezgėja

Ar vakaras tylus,

Ar miega jau svirpliai,

Močiutė prie stalelio palinkus ramiai,

Mezga pasakas gražiausias ilgai.

Apie pasakų pilį didingą,

Apie raganos girią slaptingą.

Apie slibinus baisiausius,

Ir su jais kovojančius drąsiuosius jaunikaičius.

Apie auksaplaukes princeses,

Aukštų bokštų apsupty,

Išvaduotojų princų ilgesingai laukiančias,

Skamba jų dainos vakaro rimasty.

Mezga močiutė be virbalų,

Pasakos megztos iš vaikučių svajų.

Numezgusi pasakaitę naują,

Seka anūkėliams, kol jie užsnaudžia.

Spindulėliai

Už slenksčio, už durų,

Už milžino kalno,

Užgeso saulutė,

Žemelei ant delno.

Motulė pakėlė,

Saulelę iškėlė,

- Švieski, saulyte,

Spindėki kas rytą.

Pažadink iš miego,

Žiedelį gėlytės,

Ir iš ežero dugno,

Te mato žuvytės.

Pabiro, pažiro,

Linksmučiai spindulėliai,

Iš džiaugsmo debesys šoko,

Ir lijo iš dangaus lietaus sidabrėliai !

Tikiuosi, praskaidrino Jums nuotaiką kaip ir man rytinis vaizdas už lango . . .