Markui - 1 mėnesiukas. Susipažinkime!

Nė nepastebėjau, kaip ėmė ir prabėgo gražus, pilnas naujų potyrių, kupinas vaikiško kvapo mėnuo. Pirmas mamos, tėčio ir sūnelio mėnuo. Metas susipažinti.

Vaikutis neturi tokios kūno dalies, kuri aiškiai bylotų – mamos ar tėtės tai vaikas, bet dėl tamsių plaukučių ir tamsesnės odos, sakome, panašus į tėvelį. Tėtukas patenkintas, mama taip pat – visada norėjau, kad būtų į jį panašus.

{pic:1}

Na tik...visai norėčiau būti jam padovanojusi savo skruostų duobutes. Į vaiko knygą reikia įrašyti akių spalvą, o čia jau sunkus reikalas. Ruda ar tamsiai mėlyna?

Visai nepanašios spalvos, o kas kartą žiūrint į tas mažutes akutes jos atrodo arba tokios, arba tokios. Mažiukas – mimikų specialistas. Mėgsta raukytis, puškuoti, todėl dažnai vadiname ežiuku, kviečiame meškiuku, Rudnosiuku, vyruku, vyručiu.

{pic:2}

Kai ieškodamas pienuko tiesia, sukioja ilgą kakliuką, kviečiame gandriuku, o įprastai vadiname Marku. Vardą išrinko tėvelis.

Markutis dar ligoninėje gerai laikė galvytę, dabar tai daro tvirtai. Paguldytas ant pilvuko, sukioja galvytę į abi puses, pasikelia su pečiukais ir išsilaiko gana ilgai. Stebi žaisliukus, veidus, ne tik šypsosi per miegus, bet bando šypsotis kalbinamas. Maudosi kas antrą dieną, geriausiai miega laukutyje.

{smallpic:3}

Į lauką pirmą kartą iškeliavome tik grįžę iš ligoninės. Mėgsta važiuoti mašina. Teko jau pasirodyti didesniuose žmonių susibūrimuose – buvome kavinėje, parodoje, parduotuvėje ir svečiuose. Mėgsta suptis sūpuoklėse arba kai sūpuoja tėtis, klausytis muzikėlių, stebėti ryškius daiktus. Šauniai draugauja su katinijos pasauliu.

Na ir, žinoma, išaugo pirmuosius rūbelius.

{pic:4}

Šiandien – pirma diena, kai likome su mažyliu dviese. Oho koks nepakartojamas gėris yra galimybė tėtukui mėnesį būti šeimoje, užmegzti tvirtą pradinį ryšį su sūnumi, mėgautis savo vaikeliu ir padėti mamai. Jau įsidienojo, o mums su mažiuku sekasi puikiai.

Keista, atradau laiko ir išsimaudyti ir papusryčiauti, išdžiaustyti skalbinius, o, rodos, nusimato ir reali galimybė pagaminti ir pietus.

Skundimosi kampelis.

Sunkiai ar lengvai praėjo gimdymas – nebesvarbu. Reikia viską užmiršti ir kiekvieną naują dieną pradėti geromis emocijomis, mažyliui tavęs reikia daugiau ir daugiau. Ir nesvarbu, kad vos pakruti, negali nei sėdėti, vos vos ir vaikštai, neapsiverti ant kito šono, kad daug ko nežinai, o sužinoti tiesiog neturi jėgų.

Labai nori, bet negali. Kaip bebūtų, mama būti reikia. Viskas užgyja, viskas užsimiršta, nenorėk – turi praeiti laiko, sako žmonės. Tu visą tai žinai gerai, bet nuvilnijo mėnuo, o aš vis dar paskendus skausmuose. Kartais imu ir pasiduodu.

Tiesiog pavargstu jaustis nepilnavertiška... Dar kartais aplanko slogučiai – „nesusikalbam“ su leliuku, mamos intuicija per prastai man sako, dėl ko mažius žiopčioja, dėl ko čepsi, dėl ko riečias, dėl ko šypsos, dėl ko nemiega, dėl ko aš jam esu pati geriausia „soskė“ ir tt.

Labai gaila, kad taip greitai bėga laikas, nė nepastebėsiu kaip užaugs, bet kartais taip norėtųsi, kad jau mokėtų pasakyti, ką darydama galiu būti jam pati geriausia mama.