Mergelė Roželė

Seniai seniai, visai nebeatmenamais laikais gyveno gražuolė juodakasė mergaitė. Ji labai mylėjo rožes, todėl visi apylinkių gyventojai ją ir vadino Rožele. Mergaitė gyveno su sena motinėle ir nebyliu, kurčiu broliuku.

Jų pirkia buvo sena sena... Su vienu mažutėliu langeliu, krosnimi be kamino ir labai ankšta. Bet kartu jauki ir švari. Nes Rožė – labai tvarkinga mergaitė. Visada palaikydavo švarą ir plovė seną aslą diena iš dienos.

Rožės grožis buvo akinantis: juodos kaip naktis, žemę siekiančios kasos, liemens dailumas neišpasakytas, veidas baltut baltutėlis kaip iš pieno plaukęs, mėlynos, mėlynos akys kaip didžiuliai ežerai... O lūpos raudonos raudonos kaip avietėlės. O svarbiausia, buvo labai miela, darbšti ir geros, taurios širdies.

{pic:1}

Taip ir bėgo Rožės dienos. Gyveno, dirbo, plušo aplink savo pirkelę. Prižiūrėjo brolį ir motušę. Nejučiomis iš dailios mergaičiukės pavirto į nuostabią merginą. Daug panelė turėjo gerbėjų, bet nė vienam net akies mirksniu neatsakė tuo pačiu.

Vienintelis Rožės noras buvo, kad brolis kada nors pasveiktų ir pradėtų girdėti... Taip jai spaudė širdį, kad mažasis brolis negali girdėti nuostabiausių gamtos melodijų: skardžiabalsio žiogo, nepailstančios lakštingalos, upelio čiurlenimo...

{pic:2}

Kartą mergina rinkdama šapelius miške prakurui, sutiko seną seną seneliuką. Žmogelis ją pakalbino:

-Mergele, uogele, kodėl tu taip vargsti?

-Turiu pirkią pašildyti, kad motina su broliuku nesušaltų, - atsakė Rožė.

-O tu, ar norėtum, geroji mergele, daugiau vargo nebevargti? - paklausė senelis.

-Didžiausias mano noras, kad brolis atgautų klausą ir prabiltų. Tai didžiausia svajonė, - atsakė mergina. Ir toliau sau rinko šakas.

Senasis žmogus, pasirodo, buvo geradaris burtininkas, pildantis gerų žmonių tyrus, nesavanaudiškus norus.

Jaunoji panelė su šakomis grįžo namo. O ją pasitiko brolio balsas:

-Labas, mano mylima sesute!!!

Rožė neteko žado... verkė, verkė laimės ašaromis apsikabinus brolį. Tai buvo burtininko geras darbas. Jis padarė stebuklą, kad brolis girdėtų ir prabiltų. Burtininkas išpildė mergaitės norą, nes jis buvo kilnus ir nesavanaudiškas.

{pic:3}

Rožės broliukas tapo šauniu apylinkių muzikantu... Uždirbo daug auksinių ir sidabrinių monetų. Taip jie visi trys išbrido iš skurdo. Roželei niekada nebereikėjo bet kokiu oru rinkti miške malkų.

Praėjus keleriems jų laimingo gyvenimo metams, mergelė Roželė sutiko šių kraštų kilnų princą. Jie abu vienas kitą labai pamilo...Neilgai trukus iškėlė didžiules vestuves!!! Kokių Princesė Rožė ir norėjo...

{pic:4}

Ir mes ten su Kotryna buvome. Alų, midų gėrėme, per barzdą varvėjo, nieko burnoj neturėjome...

Šią pasakėlę kūrėme kartu su dukterėčia Kotryna. Labai tikimės, kad jums patiks, mamytėms ir jų vaikučiams.

Mama Sigita (regina) ir Kotryna

Konkursas visiems-sukurk pasaką ir laimėk prizų