TV3 laidos „Mamyčių klubas“ vedėja Eglė Skrolytė-Liesienė ir jos vyras Juozas Liesis po beveik penkerių metų santuokos nusprendė toliau eiti skirtingais gyvenimo keliais.
„Tiesiog priėmėme sprendimą abu. Ir jis buvo labai nelengvas. Arba renkiesi gyventi dėl vaikų. Arba esi sąžiningas pirmiausia pats sau ir vienas prieš kitą ir renkiesi sunkesnįjį kelią“, - sakė dviejų vaikučių – trimetės Meilės ir pusantrų metukų Rojaus Juozo mama.
„Šeima pirmiausia yra poros ryšys, o kai jo nebelieka…nelieka ir prasmės toliau eiti drauge…“ - Eglės mintis nutrūksta.
Tokiomis temomis visuomet sunku kalbėtis. Eglės akyse spindi ašaros. Tad ir palikime jai išgyventi savą skausmą. Visi mūsų išgyvenimai, rodos, panašūs ir kartu tokie skirtingai skausmingi.
Tačiau gyvenimas nesustoja…Eglė ir toliau dirbs, kurs projektus ir kas šeštadienį sveikinsis su jumis bei visais ištikimaisiais „Mamyčių klubo“ žiūrovais iš TV ekranų.
Viduje skausmas, tačiau šypsena visuomet nuoširdi – skirta jums.
NORIU PASIDALINTI LABAI GRAZIA ISTORIJA... GAL JAU IR ESATE JA SKAICIUSIOS BET MANAU GRAZIU DALYKU NIEKADA NEBUS PER DAUG 😀 PRIVERCIA SUSIMASTYTI...
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…
Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
kiekvienam savo,aisku liudna del isirusios poros,bet toks gyvenimas 😀
m, graži šeima buvo, netikėta kažkaip☹ gal tai tik krizė?☹ stiprybės Eglut. Žinoma, jei nelieka ryšio, tai kam kankintis...
Gal kas prakeikė Bavarus,pažiūrėsim,kaip "katinams" seksis,koks jų likimas.Gaila,jaunos šeimos,gaila vaikų,bet jei jie gražiuoju išsiskyrė,tai manau viskas bus ok.O gyventi dėl vaikų ir patiems kankintis,tikrai nesąmonė. Pažįstamų tarpe yra jauna šeima kurie dabar gyvena dėl dukros kartu,nors tik prieš 3 metus apsivedė. 😥
Mano nuomone, tikrai nereikia gyventi del vaiku. Zinau viena artima pavyzdi. Ir galiu pasakyti, kad tokioje seimoje, nera nei vieno laimingo... Tevai istisai pykstasi, o vaikai del to tik dar labiau kencia.
Zinoma, reikia pakalbeti, isnaudoti visas galimybes, bandyti taikytis ir t.t. Bet jei jau nepavyksta - kurti gyvenimus atskirai.
o as pasakysiu tik tiek kad tai dvieju zmoniu reikalas reike apsidairyti savo seimose nejau ten viskas idealu ?o komentuoti yra lengviausia ar ne taip???
vaikam reik nesuvaidinto pavisdzio.
nieko nevyksta be reikalo. taip likimas rezisuoja. gal jis nori supazindinti su Tau skirtu 😉 kaip Zvonkei😀
taciau lieka sutrike, nesuprantantys, kas nutiko, verkiantys vaikai.As jau tris su puse menesio guodziu savo sunu, o jam vis dar skaudu. Taip, moterys stiprios, bet kam tada tie vyrai? Gyvybei pradet?
O man visada atrodo,kad vyreliai,kai maziau sulaukia demesio is savo zmonu(ypac tada,kai gimsta vaikai),tai jauciasi "laaaabai nuskriausti",nors galetu patys demesio daugiau skirti zmonai ir vaikams... Tada ziurek ir atsiranda kokia guodeja ir isklausytoja to vyrelio "bedu". Gaila,kad dar viena,tokia grazi seima nusprende skirtis,nors buna,kad seima tik is isores atrodo grazi ir tik ji viena zino,kas dedasi seimos viduje..... Gaila.......... As pragyvenau santuokoje siek tiek daugiau nei penkis metus ir kartais pagalvoju : "kaip suspeja issiskirti seimos per toki trumpa laika,kai taip greit tas laikas bega?...."
Ka tik perskaiciau ''super lt'' ,kad gali but kalta moteriske...Jei tai tiesa uzjauciu is visos sirdies Egle ir linkiu jai nepaluzti sitam sunkiam gyvenimo isbandyme.Pati patyriau vyro isdavyste,todel tikrai suprantu ka tenka pajausti isduotoms moterims.Stiprybes,stiprybes ir dar karta stiprybes,Egle.O Deimantei noreciau pasakyti,kad siuo sunkiu momentu ima atrodyti,kad atejo pasaulio pabaiga
kaip lengva tiems vyrams pasakyt, jog neber jausmu, pamilo kita, kuomet tu diena is dienos paskendus buity, apsupta mazu vaiku ☹ Puikiai suprantu, kaip dabar jauciasi Egle, nes pati neseniai visa tai isgyvenau. Tai tikrai yra pasaulio pabaiga, taciau ir naujo gyvenimo pradzia, nors ir labai sunki. Stiprybes tau, Egle 🌷
Didžiausios stiprybės Eglei. 🌷 🌷 🌷
Kažkodėl vyrams visada daug lengviau...
Su didžiausia pagarba Virginijai 😉👍
Taip, tokios mintys kaupiasi ne vienai iš mūsų 😉 ir tie žodžiai labai taikliai apibūdina būseną kurioje išgyvena daugelis mūsų 😉
O dėl viešinimo, tai nemanau, kad Eglutė pati kvietėsi žurnalistus ir pasakojosi skaudžius šeimai ir jai dalykus... tiesiog tai iškyla į viešumą neklausiant tu to nori ar ne, o jei atsisakai kalbėti, viskas bus iškraipyta ir primarginta įvairiausiomis istorijomis ir nebūtais faktais..
Tokie jau žurnalistai, atknisti tai kas skaudu, per daug asmeniška..
nu bet jau viesinti gal nereikejo?
O Egluzei linkiu buti stipriai emociskai ir dvasiskai.
Linestra - nespjaunu, as tik savo nuomone, pyksti ir nusivylima issakiau.
stiprybės tau Egle,šypsena tau labai tinka,mes ja žavimės,o skausmą teks iškentėti☹
puikios mintys...bet kiekviena dvieju zmoniu sajunga yra atskiras, visai kitoks atvejis..ir cia sablonu nera ir negali buti..aisku gaila vaikuciu, nes taip kaip buvo, jau nebebus..reikes dalintis teveliu meile..sekmes , Eglut... 🤗
Žinoma, lengviausia yra kritikuoti. Bet kas mes tokie, kad galėtume teisti? Kiekvienas žmogus pats kuria savo gyvenimą. Tik šis atvejis eilinį kartą įrodo, kad nėra idealių šeimų, kad ir kaip gražiai jos atrodytų iš šalies. Gaila tik vaikų. Aišku, gyventi kartu tik dėl vaikų, tai tikra nesąmonė, bet neprošal būtų jausti atsakomybę prieš juos...