Vienas mėgstamiausių vaikų žaidimų per Velykas – margučių ridenimas. O kokių pramogų, žaidimų prasimanydavo mūsų senoliai? Pasakoja Vilniaus etninės veiklos centro vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė.
Kieno margutis gražiausias?
Didelis džiaugsmas vaikams būdavo eiti po kiemus kiaušiniauti. Vaikai džiaugdavosi, kai aplankytuose namuose gaudavo kitaip negu jų namuose numargintą kiaušinį – kitokios spalvos, kitokių raštų. Kai kur kiaušiniaujantiems vaikams pasisekdavo labiau – pavyzdžiui, jie gaudavo saldainį, tai būdavo kone stebuklas. Būdavo, eina vaikai su didžiausiais krepšiais, vieni jau prisikiaušiniavę, kiti tik pradeda, ir žiūri vieni į kitų krepšius – gal ten saldainis yra ar išskirtinis kiaušinis. Jei taip, klausia, kuriuose namuose duoda tokių kiaušinių, ir visi vaikai bėga į ten.
Rinkti utėles iš kailinių
Pagal tradiciją, reiktų pirmą Šventų Velykų dieną susilaikyti ir niekur neiti. Kiaušiniauti galima eiti antrą Šv.Velykų dieną, tačiau vaikai kartais neiškęsdavo, ir eidavo jau pirmos dienos vakare. Žemaitijoje bausdavo tuos, kurie ateidavo pirmą dieną kiaušiniauti, duodavo „utiniauti“ kailinius – tai reiškia, rinkti iš kailinių utėles. Kad nereiktų utėlėti kailinių, vaikai vengdavo eiti kiaušiniauti pirmą Šv. Velykų dieną. Ir tai suprantama, juk suaugusieji būdavo per Velyknaktį prabudėję, nuvargę nuo tos šventinės ruošos, papusryčiavę Šv.Velykų rytą jie norėdavo pailsėti.
Palakstyti basomis
Pirmą Velykų dieną išbėgdavom palakstyti basi, nesvarbu, ar Velykos ankstyvos būdavo, ar vėliau. Būdavome iš anksto nusižiūrėję tokią vietą, kur ant kalniuko saulė sniegą nutirpdžiusi, kad šilčiau būtų, ir palakstydavome basi. Pamenu, vieną pavasarį sugalvojome iš anksto pasiruošti - nešėm kibirus, pylėm vandenį, kad kuo daugiau būtų žalio plotelio pabėgioti basomis. Mes, kaip ir visi vaikai laukdavome pavasario, kai sniegas nutirps. Metai dalijosi į dvi dalis – žiemą ir vasarą. Žiemą daugiausia sėdėdavome namuose ir retai kur išeidavom, nes nebuvo nei tinkamos aprangos, nei apavo. O prasidėjus pavasariui pasijausdavome iš karto laisvesni.
Lalavimas
Paaugę ir dar nevedę jaunuoliai Dzūkijoje eidavo lalauti. Dzūkijoje tai būdavo labai populiaru, o kituose regionuose nelabai. Eidavo lalauti į tokius namus, kuriuose yra tekėti tinkamų merginų. Iš pradžių pagiedodavo šventą giesmę ar kelis jos posmus, o paskui dainuodavo „lalinkas“, linkėdami ko nors merginoms: „Kad Dievulis duotų po Velykų svotų“, „Mergos kad tekėtų, daug vaikų turėtų“. Kaime bendruomenės būdavo suinteresuotos, kad merginos ištekėtų atėjus laikui, susilauktų vaikų. Tai padėdavo bendruomenei išlikti stipriai. Su senmergėmis vargas būdavo ne tik jos šeimai, bet ir visai bendruomenei.
Pasninko pabaiga
Šventos Velykos - 7 savaites trukusio pasninko pabaiga. Pasninkaudavo ir vaikai - negaudavo nei kiaušinių, nei pieno produktų, nei mėsos. Pasninko metu būdavo tik žuvis padžiovinta, aliejaus šlakelis, o visa kita - augalinis maistas arba ką susirinkai iš miško – grybai, uogos. Šeimos per žiemą išlaikydavo obuoliukų, spanguolių, grybų, kopūstų, putinų, šermukšnių uogų atsargų. Būdavo, užtruko karvytė, ir kol neapsiveršiavo, pieno nėra, vištos irgi nedėdavo iki pavasario.
Apie Velykas pradėdavo tekėti sula, ji padėdavo išvalyti šlakus iš organizmo. Klevų sula šviežia geriama apie dvi savaites, o beržų sula rauginta gali išbūti visą vasarą. Užmeta avižų ant beržų sulos, jos sudaro tokią plutą šaknelėm sukibusios, ir kol nesibaigdavo rugiapjūtė, jos užtekdavo. O kiek mineralų ir vertingų medžiagų suloje! Šiandien pasaulio dietologai labai susidomėję mūsų tokia pasninko „dieta“, sako, kad ji visai naudinga žmogaus organizmo išvalymui.
