Pasaka apie Emiliją ir liūtukus

Seniai seniai, kai dar žuvys mokėjo skraidyt, o paukščiai plaukiot vandeny...gyveno graži, maža mergytė, vardu Emilija. Ji buvo labai gera ir draugiška, visada padėdavo kitiems. Tėvai ja didžiavosi.

Vieną gražią, saulėtą dieną, mergytė nuėjo pasivaikščiot į mišką. Ji rinko gėles, dainavo linksmas daineles ir staiga pamatė mažą sužeistą žvėrelį. Jis gulėjo po eglutė ir verkė. Tai buvo mažas alkanas ir sergantis liūtukas.

{pic:3}

Emilija paėmė gyvūnėlį namo, skaniai pamaitino, pagirdė, davė vaistukų. Kitą dieną ji vėl rado miške maža liūtuką, kuris verkė, nes pasiklydo ir pametė savo brolį. Mergaitė buvo labai geros širdies, todėl nedvejodama pasiėmė ir tą liūtuką namo.

Emilija labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad tie du liūtai yra broliai dvyniai. Bėgo laikas, liūtukai ir mažoji Emiliute augo, jie visi trys buvo labai gerais draugais, kartu žaisdavo, dainuodavo, rinkdavo gėlės ir smagiai leisdavo laiką.

{pic:4}

Bet vieną tamsią naktį, jų namą užpuolė pikti vilkai, jie norėjo pagrobt gerą mergaitę, bet liūtukai gynė ją iš visų jėgų. Išsigandę vilkai pabėgo. Tada Emilijos tėvai pastatė aplink namus, didelę tvorą, kad jokie vilkai nebepultų jų daugiau.

O kartais, kai vilkai norėdavo vėl užpulti Emiliją, liūtukai drąsiai gindavo ją, nebijodami paaukoti dėl jos savo gyvybių, kaip kadaise maža, gera mergaitė išgelbėjo juos...