Išaušus šiltam spalio sekmadieniui jau nereikėjo galvoti, ką smagaus nuveikti – vidurdienį su dukryte Saule jau sėdėjome Menų spaustuvėje įsikūrusio „Stalo teatro“ premjeriniame spektaklyje „Tarmių stalas“. Džiaugiamės, kad prie mūsų prisijungė į Mamyčių klubą neseniai sugrįžusi Santa su penkerių metų dukryte Olivija.
Trumpai apie spektaklį „Tarmių stalas“:
Spektaklyje pasakojamos keturios pasakos „Apie ožką, karalių, Bezduką ir griūvantį dangų“. Spektaklio režisierė ir scenografė – Saulė Degutytė. Spektaklyje visai šeimai aktoriai Saulius Čėpla, Saulė Degutytė, Jurgita Orlovaitė ir Edita Zizaitė keturiomis tarmėmis seka pasakas su muzikiniais intarpais ir animuoja senus lietuviško kaimo buities daiktus bei liaudies menininko Vlado Šiekštelės (1892–1978) drožinius.
Santos įspūdžiai po spektaklio:
Man asmeniškai spektaklis patiko, tik manau, kad jis tinkamas kiek vyresniems vaikams, nuo kokių 10 metų amžiaus. Jei ne žaibiškai pakilusi temperatūra, dukrytė Olivija spektaklį tikrai būtų žiūrėjusi susidomėjusiu veideliu, ypač tose juokingose vietose. Spektaklis smagus, netipiškas ir įdomus, ypač savotiška pasakų ekranizacija. Tokio dar matyti neteko. Tiesa, žiūrint spektaklį „Tarmių stalas“, pastebėjau, kad šviesų žaismas nepritaikytas vaikams, nes kai kurios lempos karts nuo karto paspigindavo į akis, ko, manau, neturėtų būti. Šiaip įspūdžiai geri, spektaklis tikrai buvo vertas dėmesio.
Šiaip mes esame spektaklių mėgėjos, renkamės įvairius teatrus. Kartą ėjome į spektaklį ,,Katinėlis ir gaidelis'', buvo ir juokinga akimirka man kaip mamai, nes Olivija, pamačiusi šokinėjantį gaidį, labai išsigando. Jai ta skiauterė ir uodega labai jau bausūs pasirodė. Bet tuomet jai buvo vos dveji.
Labai džiaugiamės Jūsų kompanija. Buvo smagu. Dėkojame už tokią nuostabią ,,grįžimo'' dovaną.
Saulės ir mano, Eglės, įspūdžiai:
„Mama, o kas ta stuba, o ką reiškia tujen, mama, o kas ta vobla? – štai taip spektaklio metu aštuonmetė Saulė manęs klausinėjo. Pirmą kartą buvome tokiame spektaklyje, kurioje galėjome išgirsti visas keturias Lietuvos tarmes – aukštaičių, suvalkiečių, dzūkų ir žemaičių. Sunkiausiai, beje, sekėsi suprasti žemaičių. Pavyzdžiui, nežinojau, kad žemaitiškai vobla reišia, berods, obuolį :) (pataisykite, mieli žemaičiai, jei klystu).
Tačiau jau seniai taip nuoširdžiai abi juokiamės su dukra. Mat įvairių tarmių žodžiai ir sakiniai – unikalūs, kuriuos galbūt gyvai išgirstume tik kaimuose. Vis su Santa susižvalgydavome, kai pratrūkdavome juoktis. Labiausiai vaikams buvo juokingas žodis „Bezdukas“. O tas bezdukas – toks berniokėlis, kurio susilaukė senis ir boba :) Piktoji Vedma norėjo jį pasigauti, tačiau bezdukas, pasirodo, buvo protingas ir sugebėjo nuo jos pasprukti. Mažiesiems buvo be galo linksma.
Nors Saulė ir, manau, kiti vaikai nesuprato daugelio žodžių, tačiau stebėjau ją viso spektaklio metu – šiek tiek pražiota burna liudijo, kad nėra laiko net kada užsičiaupti – taip viskas įdomu :)
Man be galo patiko scenografija – moliniai puodai, dubenys, mediniai įrankiai, verpstelis ir įvairūs kiti liaudiški buitiniai rakandai sukūrė autentišką atmosferą, o tas skambesys, barškinant pirštais per molinius puodus – tarsi lietus lytų…
Trumpam nusikėliau į savo kaimą. Buvo taip šilta šilta, tarsi sėdėtum močiutės kaimiškoje troboje ir gertum pieną su juoda duona, pagardinta šviežiu medumi...
vat tas Bezdukas ir mane prajuokino 😃