Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, jog reikia ugdyti vaiko emocinį intelektą. Kas tai yra emocinis intelektas? Pasak psichologės, Paramos vakams centro vadovės Aušros Kurienės, tai gebėjimas ne tik suprasti savo bei kito jausmus, bet ir išreikšti juos socialiai primtinais būdais.
Kokio amžiaus vaikas jau geba suprasti savo ar kito jausmus?
Maži vaikai nepajėgūs suprasti, kas su jais vyksta, todėl mes turime jiems paaiškinti, apibūdinti jų dabartinę emocinę būseną.
“Jei nuo mažens ugdome vaiką padėdami suprasti, kas su juo vyksta, tai pradėjęs kalbėti jis (maždaug 1,5-2 metų amžiaus) jau galės aiškiai įvardinti - pykstu, man liūdna, aš bijau… Tokio amžiaus vaikas tikrai geba šias būsenas atpažinti ir suprasti, bet ne visada moka jas išreikšti mums socialiai priimtinai būdais. Jei dvimetinuką ugdome atpažinti jausmus ir emocijas, jis galės pasakyti ne tik, ką pats jaučia, bet ir įvardins kito jausmus, pvz. mano draugui dabar liūdna arba jis išsigando. Kalbantis dvimetis jau gali pasakyti darželyje apie savo draugus: “jam baisu, nes jo mama ilgai neatėjo”. Arba ”Sesutė pyksta, nes aš jai trenkiau”. Mažametis vaikas jau turi supratimą, kaip vieni ar kiti įvykiai sukelia emocijas, tik reikia tai ugdyti nuo mažens”, - pasakojo psichologė A. Kurienė.
Kaip elgtis tėvams tokio situacijoje, kai vaikas staiga "užsiožiuoja" parduotuvėje, krenta ant žemės ir pradeda rėkti?
Dažniausiai mama ar tėtis žino, kas su jo vaiku atsitiko - gal neleido ko nors paimti, gal žaislo nenupirko, gal vaikas pavargo ir pan. Todėl tėvai, būdami atidūs šalia vaiko, turi supratimą, kas su juo atsitiko. Suaugęs žmogus turi pasakyti, įvardinti vaikui, kas su juo dabar darosi, o ne ignoruoti jo jausmų, nes pats vaikas tikrai nesupranta, kodėl taip nutiko ir jis ėmė rėkti.
Sakykite jam “Tu dabar pyksti, nes neleidau paimti to žaislo” arba “Tu supykai, nes mes jau daugiau nieko nepirksime” arba “Tau pikta, nes taip ilgai būname parduotuvėje ir tu pavargai”. Šie paaiškinimai labai naudingi, nes vaikas girdi žodžius, kuriais įvardijama jo būsena. Žinoma, iš pirmo karto gali nepavykti, jūsų vaikas neklausys ir vis tiek galbūt rėks, bet turėkite kantrybės.
Kitas tėvų žingsnis - pasiūlyti veksmus, ką vaikui dabar daryti: "tau pikta, eikš aš tave panešiosiu" arba "pabūsime dviese ir tu nusiraminsi" arba "matau, esi pavargęs - tuoj eisime namo ir galėsime pažaisti kartu" ir pan.
Esminė nuostata, ką suaugusieji dažnai pamiršta - tai, kad vaikui reikia pagalbos toje situacijoje. Jei tik pasakysime - "baik vieną kartą", "nusiramink" arba "nerėk" - vaikas nežinos, kaip tai padaryti. Tėvai kartais net pasako - "aš tave paliksiu, jei tuoj pat nenusiraminsi" - tai turbūt baisiausia, ką gali tėvai pasakyti savo vaikui. Jis iš tiesų gali išsigąsti ir nustos rėkti. Bet vaikas nieko neišmoks šioje situacijoje. Jis niekada nesužins, kaip reikėtų elgtis, kai jam baisu, kai sunku, kai ko nors nori ir negauna. Jis tokiu būdu negaus pagalbos, o tik išsigąs.
Mūsų misija - padėti vaikams išgyventi įvairias situacijas
Todėl tėvų misija - ne panaikinti gyvenime situacijas, kuriose vaikas jausis blogai, o padėti tas situacijas kartu išgyventi. Daug mažų vaikų jaučiasi pavargę parduotvėje ir tikrai mama ar tėtis žino, kaip jam padėti. Tik dažnai mes tai ignoruojame, juos tiesiog sudrausmindami. Bet pabandykime pamatyti pasaulį mažo vaiko akimis - juk gal jam baisu, gal jis pavargęs, gal jam paprasčiausiai nuobodu toje parduotuvėje - ir pasiūlykite išeitį.
