RASA: Rašau tai, kas glūdi širdyje

Norėčiau pasidalinti savo beveik 9 metų kūryba (rašyti pradėjau nuo 14 metų). Galbūt mintys ne kiekvienam suprantamos, galbūt trūksta vaizdingų posakių ar ritmiškumo, bet kurdama rašau visada, kas glūdi širdy, todėl galiu sakyti, tai tiesiog paprasta sielos, širdies kalba.

Laisvos mintys

Ilga tyla...

Šypsenos, juokas, žodžiai,

Ištirpo.

Ar lauke jau tamsu, ar išnyko mėnuo,

Neliko nieko,

O galėčiau sakyti – gražu.

Vardą pamiršau, veidą nakties,

Tyla, pavydo pertekus,

Vaikystė nelaukė, paprašius,

Tik tuščias rytas be žodžių,

Nutraukia... likimo grandinę,

Tas gyvenimas, pasirodo, kaip gėlė trapus...

Toli,

Lyg niekur nieko –

džiaugsmas užpildo širdį perdegusią.

{smallpic:1}

Gelmėse

Kaskart nukritus

Pamatau saulę,

Tarytum laukė ji ten,

Kaitrą palikus lietui.

Save tenorėjau pamatyti,

Miegančių akių atsiprašyti.

O tyli jos,

Šalčio bučinį gavusios,

Paslaptį saugančios.

Klausytis tylos per sunku,

Kaskart paliekant gelmes,

Randu lietų,

Mirusį kaitroj.

Dirbtinis paukštis

Apakęs varnas

Snapu į langą beldėsi,

Lyg kviesdamas kartu,

Parodyti kelio nemoku –

Taip tvirtai jaučiuosi įaugusi žemėn...

Jis tamsoj slėpdamasis

Ieškojo kelionės tikslo,

Kažko trūksta?

Pakėlus rankas plunksnos byrėjo –

Eilinį kartą plyšo dirbtiniai sparnai...

Aklas paukštis

Pasiliko mano širdy,

Pulsavimu išduodantis nesibaigiantį jausmą,

Nežinau kokia spalva tos meilės –

Galbūt ji neturi šešėlių...

{smallpic:3}

Besisupant

Supasi, vejasi,

Linguoja, sapnuoja,

Svajoja, pabunda,

Širdis iš naujo mokosi plakti.

Juokiasi, šypsosi,

Džiaugiasi, po to verkia,

Iš naujo sugrįžta,

Rankose gintarą radau.

Bijojau išskristi,

Bangose ištirpti,

Vandens šaltumą pajusti,

Niekada nepasieksiu to dangaus...

Bijojau tau pasakyti,

Nebemoku mylėti,

Meilės pumpuras nukrito,

Naujų žiedų nebėra.

Supasi, linguoja,

Svajoja, sapnuoja,

Vejasi debesis,

Širdies dar niekada neskaudėjo...

Sapno kambary

Pažinčiau tave truputį daugiau,

Jei žiemos sniegas

Netirptų įkyriai varvėdamas,

Balose skęsta šiluma.

Burbulus man tuščius žadėjai,

O kas liko iš to keisto jausmo,

Užsimerkus juokiuosi –

Niekada nenorėjau įsižeisti.

Pasakyčiau visą tiesą,

Tik atskridusios žuvys,

Prie mano lango

Privertė patikėti sapno realybe..

Neišeik surištomis rankomis –

Paslydusio niekas nebesugrąžins...

Pamestos plunksnos

Vakar, žiūrėdama pro pirštus,

Nemačiau tavo akių žavesio,

Šįryt, atskridęs prie lango,

Į stiklą beldei, norėdamas

Pasakyti...

O žodžiai pabėgo,

Švilpesio vejami,

Plunksnų tiek neužtektų

Mūsų apakusiai maldai

Nupiešti...

Vakar naktį stebėjai mane,

Nusileidęs prie lovos

Nedrįsai pažadinti,

Šnabždesį kažkur bandei

Nunešti...

O ryte mačiau tave

Tupintį šakose.

Šlapias kerštas

Tyliai verkia blusos –

Skausmas išmoko pabėgti,

Sūrios žuvys paskendo.

Kartų skonį nuplovė

Bala.

Garsiai pykosi varnos –

Šakos lūžo ne vietoj,

Vakaras vėl sugadintas.

Ryte pabudo šlapias

Kerštas.

Mažam stebuklui

Buvo dienų, kai tavo ašaros riedėjo mano skruostais

Ir nežinomybė kaustė mūsų širdis.

Buvo laikas, kai laimė užleido vietą

Nuovargiui ir nevilčiai.

Bet ta vienintelė akimirka,

Kai tavyje pražydo šypsena,

Ta vienintelė akimirka –

Priminė, koks stebuklas Tu esi.

Ačiū.

{pic:2}

Drugio šešėly

Gimiau tąkart

Snaigių apdainuota,

Šalčio išsaugota,

Sniegui paskirta.

Mačiau akis šalia,

Belaukiančias pavasario.

Iš tavo veido

Girdėjau džiaugsmą,

Pažadėta buvo –

Liksim amžinai.

Išsaugojau tau šypseną,

Tašką savo sparne.

Ištirpus sniegui,

Tirpo pirmas mano žodis –

Išmokytas šešėlio.

Prarasta laisvė

Man reikia erdvės savo paukštį paleist –

Prašau, atidaryk langą –

Tie saulės spinduliai netikri.

Mano siela perskilo pusiau,

Aš nesu silpna.

Man reikėjo erdvės savo paukščiui...

Stiklas įskilo,

Saulę pagavo.

Dviguba siela netilpo tavy,

Aš pasilieku čia.

Rasa (rainiukee)

MK: Ačiū, Rasa, kad pasidalinai savo eilėmis, beskaitant net šiurpuliukai perbėgo per kūną...