Rusnės krikštynos: stebuklai prasideda

Renata Jakimavičienė su visomis mamytėms nori pasidalinti savo 7 mėnesių dukrytės krikštynų džiaugsmu.

Tad pasiimkite puodelį kavos ar arbatos, nes laukia ilgo ir nuostabaus mamytės pasakojimo kelionė po šios šventės nuotykius! 

Šiek tiek priešistorės...Kai laukėmės mažylės, vis mąstėme, kaip bus su krikštynomis. Lyg ir norėjome (ne)tikėjimo pasirinkimą palikti jai pačiai, kai suaugs. Kita vertus, kai gimsta kūdikis, nori juo didžiuotis ir pasidalinti tuo mažu stebuklėliu su brangiais žmonėmis.

Norisi, kad jį palaimintų ir jo gyvenimas būtų įdomus ir prasmingas. Mes dukrelės krikštynas traktavome ne tik kaip Sakramentą, bet ir kaip mažylės įvedimą į žmonių, su kuriais mes bendraujame, ratą, supažindinimą su naujuoju mūsų šeimos nariu.

Ramunių vainikėlis neatlaiko

Rytas. Nors dangų dengia debesėliai, vis nedrąsiai savo nosytę iškiša ir saulutė. Namuose nemažai žmonių, visi ruošiasi, skuba, o mažoji pabunda ir vėl užsnūsta...

Pagaliau pabunda Rusnė. Laikas ruoštis. Mažylė kaip ir dauguma vaikų tiesiog nekenčia drabužių – juk jie taip varžo, tačiau juk krikšto mamos siūta suknelė – tokia graži. Tad krikšto mama apvelka mažąją suknute, nugaroje suriša kaspiną ir apauna bateliais it balerinos puantais.

{pic:geles}

Aš dar spėju nubėgti pievon ir nupinti laukinių ramunėlių vainikėlį, kuris taip tinka mergaitėms. Tiesa, dar neišvykus iš namų mažutė jį suplėšo, nes šiuo gyvenimo laikotarpiu ji viską griebia, ragauja ir bando daiktų tvirtumą. Vainikėlis neatlaiko.

{pic:nespalvota}

{pic:malkos}

Kūmas – be kelnių!

Vos spėjame papuošti dukrytę, pro duris žengia kūmas, kuris sukelia juoko bangą. Tarpduryje jis stovi vilkėdamas šventinius baltinius su sąsagomis, avėdamas juodais odiniais batais ir... su darbiniais nutrintais šortais.

Visi juokiasi, tik ne močiutė – juk taip nedera rengtis! Ji prašo baigti pokštauti, tačiau krikštatėvis nepasiduoda: „Neturiu kelnių“. Ir tik tada, kai kūmas iš automobilio išsitraukia kostiumo kelnes, močiutė lengviau atsidūsta ir pradeda vėl šypsotis.

Kūmas atkeliauja su krepšeliu smulkmenų, skirtų Rusnytei: lininiu rankšluostuku – kad būtų nusipraususi; padėkliuku – kad būtų pavalgiusi; žaisliuku – kad netrūktų žaislų ir būtų linksma; puoduku su Lietuvos miestais – kad atmintų ir mylėtų savo kraštą; pirmojo dantuko dėžute – kad įdėtų savo pirmąjį iškritusį dantuką; maža gintarine apyranke – kad būtų visada pasipuošusi.

Senovės lietuviai tikėjo, kad krikštyti vežamo kūdikio negalima išnešti pro duris, nes prilips giltinė (po slenksčiu senovėje laidodavo savižudžius ir nekrikštus). Tad pagal šią tradiciją seneliai Rusniukę krikštatėviams iškelia pro langą.

{pic:langas}

Ceremonija mažylei nepatinka

Pati ceremonija vyksta jaukiai, kadangi kunigas visus dalyvaujančius šventėje pakviečia susirinkti prie altoriaus, kad būtume vienas šalia kito. Ši spontaniškai sukurta šilta atmosfera mums visiems labai patinka, išskyrus Rusnę.

Bažnyčioje mūsų mažylė labai nerami. Ji visiškai nenori keliauti į krikštatėvio rankas, tad glaudžiasi prie mamos arba tėčio. Bandome ją sudominti ir jos pačios bateliu, ir balionėliu, ir mašinos rakteliais. Visi jie padeda, bet tik trumpam.

{pic:kunigas}

Rusnę palaimina ne tik kunigas, bet ir tėtis su mama bei kūmai. Dvasininkas linki užauginti dorą žmogų ir nepamiršti, kad kiekvienas vaikas skirtingas, tad ir auklėti reikia kiekvieną šiek tiek kitaip.

Kai priartėja vandens pylimo ant galvytės akimirka, mažylę atiduodu kūmui. Ji verkia. Ji tiesiog nekenčia būti gulimoje padėtyje, net ir akimirką. Tokia jau ji.

O vanduo jai taip pat visai nepatinka. Taip pat kaip ir aliejaus tepimas ant krūtinės ar skraistės užmetimas. Apskritai, Rusnei visa ta ceremonija didelio žavesio nesukėlė.

Saldainių lietus ir „silkiuoti“ lėktuvėliai

Po krikštynų išskubame į lauką ir paleidžiame į orą balionus tarsi žinią apie Rusnės krikštą.

{pic:balionai}

Kol svečiai žvelgė aukštyn žvilgsniais lydėdami baltus balionėlius, iš dangaus pradėjo kristi saldainiai. O iš tikrųjų Rusnės krikšto tėtis mėtė gardumynus ir visi tarsi vaikystėje juos rinko. Buvo smagu!

{pic:saldainiai}

Po trumpos fotosesijos Žeimių dvare skubame į šventę kaimo sodyboje, kurioje pasipila sveikinimai tarsi grybai po lietaus. Visi sveikina ir linki geros kloties. Mažylė beveik visų dovanų tvirtumą iškart išbando dar neišdygusiais, bet labai jau matomais pro dantenas dantukais.

Geroji kūma tarsi fėja visus svečius apdalina savo rankų darbo rožytėmis, kurias svečiai įsisega į atlapus. Pačius mažiausius šventės dalyvius apdovanoja muilo burbulais. Juk krikšto mama turi būti labai gera, švelni ir dosni.

Šventę pradedame laidydami popierinius lėktuvėlius. Tarsi vaikystėje. Sminga jų nosys į silkę ir mišrainę, į įdarytą vištą ir lašišos salotas, bet vis tiek skrenda toliau. Taip ne vienas svečias pažymimas riebalo tašku ant švarko ar suknutės, bet juk taip linksma pasiausti. Mes, suaugusieji, jau beveik visas linksmybes pamiršome.

Visą popietę valgome, žaidžiame, bendraujame. Ropojantys kūdikiai „matuoja“ pievą, tėveliai juos gano. Vėliau jie tarsi susitarę užsnūsta vežimėliuose ir vasariniam lietuj lyjant snaudžia verandoje.

Žaidimai ir burtai

Tuo tarpu kūmai kiekvieną svečią įpareigoja įvardyti, kuo Rusnė bus užaugusi. Tam paruoštos specialios kortelės. Dauguma žmonių spėja, kad Rusnė bus gydytoja arba muzikantė, o kaip išties bus – pamatysime maždaug po 25 – 30 metų.

Prisimename ir tokius vaikiškus žaidimus kaip „valgoma – nevalgoma“, „Jurgelis Meistrelis“, „Šiaudų batai“, „Stovi miške nameliukas“, „Pele, pele, pas ką žiedas žydi“.

Labai norėjome pažaisti vaikystės žaidimų žaidimą „Alibaba“, bet pagalvojame, kad galbūt ne visi pasiruošę tam iššūkiui ir gali būti lengvų aukų. Paliekame tai kitam kartui, juk nuo šiol vaikų švenčių daugėja.

Ką dar veikiame? Kiekvienas šventės dalyvis traukia burtus – ką turės nuveikti su Rusne. Pavyzdžiui, išvirti jai uogienės, aplankyti su ja tris pilis ar pasivėžinti rogutėmis nuo kalno.

Beje, krikšto mama ištraukia, kad turi Rusnę išmoky važiuoti dviračiu. Linksmiausia tai, jog ji pati dar to nemoka, tad turės pasistengti dvigubai. Bet viskas yra užfiksuota ir mes žinome, kas už ką atsakingas. Lauksime pažadų išpildymo.

Vakarėjant tėveliai su vaikais ir net kūdikiais žaidžia futbolą.

{pic:futbolas}

Žinoma, gėrimės kūmos keptu tortu ir juo gardžiuojamės.

Namie – linksmiausia dalis

Už surengtą šventę ir prisiimtą atsakomybę krikštatėviams atsidėkojame autoriniais akvarelės darbais. Juose būtent šiai progai skirtos gėlės – snieguolės – mūsų mažosios gėlės. Gražios, tyros ir pačios pirmosios išlendančios iš po sniego – kaip ir mūsų mažoji, gimusi patį viduržiemį.

{pic:tortas}

Kaip ir visos šventės, taip ir ši artėja į pabaigą. Svečiai po truputį pradeda skirstytis. Rusniukė laikosi gan tvirtai ir išlydi juos visus.

Močiutė kiekvieną šeimyną, o ypatingai vaikus apdovanoja kiškio pyragu – lauktuvėmis iš pirmosios Rusnės šventės. Ir tik likus artimiausiems žmonėms kūdikis nebeištveria – užsnūsta mamai ant peties.

{pic:miega}

Kaip visada... Jos miegas toks saldus, o blakstienos tokios ilgos.

Namie laukia linksmiausia dalis – dovanos! Nė viena dovanėlė nelieka Rusnės neįvertinta – neparagauta, neaplaižyta, nepačiupinėta.

{pic:dovanos}

Spėjame pasidžiaugti visi šeimos rate ir štai laikas ruoštis nakčiai. Visgi ši diena mažajai Rusnei buvo gana sunki. Juk jai – tik septyni mėnesiai, o atšventė kaip didelė.

Ačiū, Tau, pumpurėli, kad tu tokia maža, bet suteiki neišmatuojamą kiekį džiaugsmo...

Renata Jakimavičienė