Mano sūneliui 3 metai ir 8 mėnesiai. Atsisukusi atgal ir peržvelgusį šį laikotarpį, jį galėčiau suskirstyti į du etapuss. Pirmasis prasidėjo gimus sūneliui. Nuo pirmųjų dienų be įprastų mylavimų, ir kasdieninių procedūrų, laiką leisdavome kartu sportuodami, lankėm baseiną. Gyvenome bute, todėl kas dieną eidavome į parką, vaikų žaidimų aikšteles, kad vaikas ugdytų savo bendravimo su vaikais įgūdžius. Aš visuomet buvau aktyvi forumų dalyvė, todėl susitikinėdavome su kitomis mamomis, organizuodavome įvairius teminius susitikimus, važiuodavome su vaiku į įvairius miesto pakraščius, kas kart vis atrasdami naujų patyrimų. Tuomet kartu žaisdavome smėlio dėžėje, padėdavau lipti į laipynes, dėliodavome akmenukus, grįžę namo kartu piešdavome, lipindavome lipdukus, statydavome bokštus. Iš tiesų, aš daugiau nieko neveikdavau, tik užsiimdavay kartu su vaiku. Na, dar kartais padarydavau mandresnę vakarienę tėčiui : ). Antrąjį savo gimtadienį sūnus šventė mūsų naujuose namuose, su uždaru kiemu. Po keleto dienų atėjo darbų ir darželio metas. Mano mažylis vis labiau mokėsi būti savarankiškas. Ir tuomet prasidėjo mūsų draugystės antrasis etapas, kuris tęsiasi ir iki šiol. Mano sūnus mane išlepino savo gebėjimu užsiimti vienas.
Jei kartais pareikalauja daugiau dėmesio, atvirai sakant, man darosi piktoka. Pripratau, kad kiekvienas galime užsiimti savais reikalais. Kieme yra smėlio dėžė, sūpynės, žaislai ir mašinos. Užsimano, apsirengia ir iškeliauja, pažaidęs sugrįžta. Namuose labiausiai mėgsta žaisti su įvairiomis figūrėlėms, žmogeliukais, riteriais. Pats kalba už kelis žmogeliukus, kuria situacijas – man atrodo, kad aš taip žaisti nesugebėčiau, žaisliukų veiklas vertinu pagal suaugusiųjų prizmę, o jis taip nuoširdžiai vaikiškai kuria scenarijus... Pagaliau sūnui patinka ir darželis. Iškeliauja be ašarų, o kai ateinu pasiimti nuliūsta, kad jau atėjau, dar norėtų pažaisti. Akimirką net liūdna pasidaro, nes rašydama suvokiu, kad ko gero didžiąją laiko dalį jau praleidžiame atskirai. Grįžtame apie 17.30 val, mažylis iš kart puola prie savo figūrėlių, per dieną būna jų pasiilgęs ir namai ima skambėti nuo įdomių jo pokalbių, žaidybinių akimirkų.
Vėliau ateina metas senajai „Labanakt vaikučiams“ animacijai, vonios procedūros ir pasakų metas. Įsitaisome mūsų lovoje, susitariame, kiek pasakų skaitysime, išsirenkam, skaitom, aptariam, užgesinam šviesą ir laukiam ryto, kurį pradedame nuo kokio „šerno“ apsilankymo lovytėje ir žadinimo su kutuliukais, arba klausimo žaidimo. Taip žvelgdama atgal manau slenka mūsų paprastos dienos. Per tuos ketverius metus nepasikeitė tik vienas dalykas – visada būnam šalia vienas kito, užsiimame skirtingomis veiklomis pasirinkdami vietelę, kad visi būtume kartu. Mes su vyru dažnai jo žaidimus mėgstame pertraukti pasakydami jam komplimentą, pagyrimą, arba tiesiog paprašydami apsikabinti, padaryti mylių, pasibučiuoti. Arba tiesiog tyliai šnabždamės su vyru aptardami, kaip jis žaidžia, kokį tekstą pasakė, šypsomės. Garsiai šnabždamės visi trys kiekvieną kartą valgydami bendras vakarienes, savaitgaliais ir pusryčius. Prie bendro stalo visi aptariame dienos įvykius, giriamės, juokaujam, dalinamės įspūdžiais.
Pasiryžau stebėti su vaiku natūraliai praleistą laiką, nesistengiant pasirodyti, pakeisti statistikos, nenoriu ir specialiai organizuoti kitokios veiklos. Norisi pasidaryti sau pačiai teisingas išvadas. Ir startuodama šiame projekte ko gero labiausiai bijau, kad negaliu sau pati apsibrėžti, kas yra kokybiškas laikas su vaiku?
Mano sūnui ir tas etapas, kai gali ir vienas pažaisti, bet dažniausiai turim viską kartu daryti - piešti, skaityti, spalvinti, dažyti, ir t.t. Jam smagiau, suprantu, aš dabar nedirbu, tad lyg turėtų ir viskas blizgėti, iek laikas su vaiku, tiek namų ruoša, bet jaučiu baterija nusekus . . . kažkaip pastebiu nusamuliuoju tą laiką nuo vaiko, kai jis užsižaidžia tai ir nelendu, kol jam nenusibosta 😃 Žinau negerai, bet visame kame turi būti aukso viduriukas, deja ir jo nelb eina pasiekti 😀
Na, kokią mintį čia man įterpus. Kaip minėjau maniškis žaidžia vienas puikiai, savarankiškas, prie to pripratau, kartais net piktukas ima jei nesusiranda veiklos, tiesiog pvz mėto žaisliukus, arba kuičia drabužius😀 manau kad galėčiau skirti daugiau laiko, pvz kaip ankščiau pasveikinti druagus pačių darytom atvirutėm ar panašiai😀 bet patingiu pasisiūlyti vaikui. namai pas mane tikrai neblizga, vakarienė gera irgi retas dalykas, ta prasme belekur tą laiką eikvoju. ypač dabar kai nedirbu.
aš dar manau, kad mes pastoviu užsiėmimu su vaiku (t.y. nuolat su juo žaisdami, karpydami, klijuodami, piešdami) juos išlepinam.. jie per daug lengvai tariant išnaglėję būna (kalbu apie saviškį).. nes vos spėji grįžt namo, o jis jau ir žiūri į tavo pusę: "na, mama, tai kuom mane šiandien nustebinsi, ką šiandien sugalvosi, ką šiandien veiksim?? kąąąą, ne dabar karpysim, ne dabar klijuosim, noriu dabar..ne, nenoriu vienas žaist, noriu su tavim 😃 "
tą laiką pamenu kaip vieną neramiausių.. nes viską turėdavau daryti kartu su sūnum, net spalvinti knygutes... aišku ,bent taip pailsėdavau, galva būdavo tuščia 😀 dar pamenu sakydavau, čia juk tau reikia mokytis spalvint ar skaityt, aš jau moku, kodėl turiu tą daryti.. aišku bepigu būdavo su juo užsiimti, kai tik vienas vaikas šeimoje augo..
na, o dabar labai džiaugiuos, kad namuose būdami vaikai užsiima patys..o mes - tėvai, jiems skiriam laiko tiesiog bendraudami, kalbėdami, aptardami dienos problemas ar džiaugsmus, eidami į lauką ar kažkur kitur išeidami kartu 😀 aišku visokių dienų būna, kai ir stalo žaidimus žaidžiam, ir knygutes skaitom..
na, niekaip nesuprantu, kodėl dažnai galvojama, jei skiri laiko vaikams, tai jau nebeskiri laiko sau... bent jau mano pažįstamų rate, viską puikiai suderina, ir be auklių (jei neina į darbą)... bet visos vienodos nebūsim, kiekviena laimę kuriam, kaip suprantam.
krisliuk, man taip pat keista ši statitika. aš įskaičiuoju tą laiką ėjimą į mišką, teatrą ir pan. bet matyt, ne visi ten ir eina 😀
o savo dukrą tikrai galiu apkabinti, ir tikiuos, iki gyvenimo pabaigos. 😀)))) bet parašiau, kad ne bet kada, jei ji susikaupusi užsiėmusi savais reikalais, aš ją tik išblaškau, ji man taip ir pasako, "mama, tu mane blaškai, o aš dirbu".😀) o tai man, kaip mamai, parodo, kad ji jau didelė... juk visai kitaip yra su dvimete...
pritariu krisliukui, kad gimus vaikui neturi gyvenimas apsiversti aukstyn kojomis, mama riebaluota galva sedeti ir tik zaisti, ciuciuoti, karpyti ir pan., mano paneles jau didesnes tai pradek zaisti pagalviu musius, sokinejimus, supimusis ar siaip dukti, tai galo nebus....juk nereikia pamirsti , kad mes moterys....kazkiek to laiko reiktu skirti ir sau....pirmaja mergyte uzauginau pati, ne niekeno pagalbs, o antrajai turiu valandine auklyte, tai as zymiai laimingesne ir vaiku labiau pasiilgstu, galiu iseiti pasportuoti, I kirpykla, kad ir siaip kada su drauge per jos pietus papietauti ir laiminga gryztu namo , galiu ir kalnus nuversti su mergaitemis, o jei per dienas tik atsikelus, koses, kotletai, zaidimai, puzzles, knygutes ir pan.jau nebeistverciau 4 metus is eiles, niekaip.....
o man atrodo, kad neįmanoma vaikui neskirti dėmesio.. tik kiekvienas skirtingai tą laiko skyrimą suvokia..
juk ir pamokas reikia padėt paruošti, ir į būrelį nuvežti, ir ėjimas į kiną, teatrą, į mišką ar į tą patį lauką taip pat yra laiko skyrimas vaikui..tad man nesuvokiama, kaip galima skirti tik 7 minutes, ir kas skaičiavo? 😀
o kad vaikas auga problematiškas, manau, ne tik dėl to, kad trūksta tėvų dėmesio.. galbūt ir kitokių priežasčių yra, gal tėvai pykstasi nuolat, gal yra jaunesnių brolių,sesių..
na, o aš džiaugiuos,kad savo dešimtmetį dar galiu apgabint ir pamyluot..kad ir kaip juokingai gal kam skambėtų 😀 jis be mano bučkio prieš naktį net neina miegot 😀 bet dėmesio jam tikrai neskiriu daug, nes fiziškai neįmanoma..bet manes sąžinė nei kiek negraužia.. buvo laikas, kada buvo jam viskas dėmesys..dabar tą dėmesį reikia dalinti mažiukams 😀
na, man nekyla klausimas, kodėl turėčiau skirti laiko savo vaikams...
pavyzdžiui, dukros darželyje yra vienas labai problemiškas vaikas. jis daug mušasi, žodynas, kad net ausys raitosi, siaubingai priešgyniauja auklėtojams, trukdo visos grupės darbui. esu tikra, kad šis vaikas negauna pakankamai tėvų dėmesio.
jei vaikas, visiškai nemoka užsiimti pats vienas, tai jau gali būti ženklas, kad jam trūksta tėvų dėmesio, nes jis tada "prievarta" bando jo išgauti.
kai yra trys vaikai, juk jie skirtingo amžiaus, tai ir poreikiai kiti ir kitokio tėvų dėmesio reikia. kūdikis praktiškai, kai jis nemiega, visąlaik čiūčiuojamas, liūliuojamas, vienerių, jau kažkiek pažaidžia, augant vis daugiau, o vėliau atsiranda ir draugai, ir sava veikla.
tai jau bent mano tokie spontaniški pamąstymai, kodėl skiriu laiko savo vaikams... tarkim aš savo jau šešiametės ne bet kada pamyluosiu, veržiasi į kiemą pas draugus, į būrelius keliauja savarankiškai. taip kad laiko atgal nepasuksi, ką įdėsi ankstyvajame amžiuje, tą ir turėsi....
smagu, kai vaikai žaidžia kartu..mano mažiukai irgi jau kartu pažaidžia, o aš pasimėgauju ramybe 😃
pagalvojau apie savo tėvus, jie niekada su manimi nežaisdavo ir nieko kartu per daug nedarydavome..aišku, stalo žaidimus su tėčiu ir broliu dažnai žaisdavome.. ir ką - užaugau visai gera mergaitė 😃
kodėl dabar taip akcentuojamas tas buvimas su vaiku ir užsiėmimas su juo... o kada sau skirti laiko? ar jau nebėr teisės? pamenu, kai auginau vyriausiąjį... būdavo kažkoks košmaras, kai grįžusi iš darbo, iki pat einant miegot, visa laiką turėdavau skirti jam..lipdyti, žaisti, karpyti, spalvinti, skaityti, klijuoti, dėlioti mašinas... tai gerai, kad vyras dirbdavo ne Lietuvoje 😃
neįsivaizduoju, kaip dabar trim vaikams vienodai reiktų paskirstyti laiką... manau, perdėtas visas tas reikalas 😀
o taip, mano abu vaikai būtent tokie patys savarankiški. aš tuo ir naudojuosi, kad jos gali žaisti kartu nuo ryto iki vakaro. ir būtent todėl mane dažnai užgraužia sąžinę, kad per mažai skiriu dėmesio savo vaikams 😀
Man labai nuotraukos, kuriose puikiai matosi koks turiningas jūsų laisvalaikis!
kaip smagiai 😀 as kartais pagalvoju kaip butu smagu, jei Jonukas pazaistu vienas, bet po keliu dienu arba ypatingai kai ivyksta koks pokytis suprantu, kaip viskas greitai keiciais...
Kažkodėl neįsikėlė pabaiga, pamąstymas. Manau, kad geriausias laikas, tai yra tikras šeimadienis, kai su visa šeima paliekame savo namus ir nesvarbu ar keliaujame į mišką, parką, ar kokią tolimesnę ekskursiją pabėgdami nuo buities rutinų 😀