Taupo šypseną saviškiams

Šypseną mums dukrytė padovanojo pačią pirmąją parą. Žinoma, ta šypsena buvo nevalinga, tačiau labai miela.

Pamačius, kai mažoji nusišypsojo, tai net dangus pasidarė giedras ir palata prašviesėjo. Atrodo, kad visa erdvė prisipildė KAŽKUO ypatingu.

Pamačius pirmąją šypseną, dingo visi gimdymo skausmai, visi nemalonumai. Atrodė, kad visas pasaulis tapo tyriu, tokiu nekaltu, kuriame viešpatauja vien tik gėris.

Jausmai netilpo krūtinėje, veržėsi laukan. Taip norėjosi išbėgt į koridorių ir sušukt: „Mūsų dukrytė jau šypsosi!“. Bet susivaldžiau. Ir susimąsčiau. Supratau, kad su mumis jai gera ir saugu! Juk žmogus šypsosi tada, kai jam tikrai gera.

Taigi, tai buvo pati pirmoji šypsena.

Antroji, tikroji šypsena, kai ji skiriama konkrečiai kažkuriam žmogui ar daiktui, dukrytės veide pasirodė nepraėjus nė mėnesiui. Ta, tikroji šypsena, buvo skirta mamytei. Pirmajam žmogui, kurį pamatė tik pramerkusi akeles ryte.

Vėliau šypsena buvo dalijama patiems artimiausiems: tėveliui, sesutei, močiutei, seneliui, krikšto tėveliams ir kitiems, kuriuos dažniau matydavo.

Tačiau mūsų dukrytę galima vadinti gana rimta panele, nes svetimiems ji nelabai mėgsta šypsotis, taupo šypseną saviškiams.

Gaila, kad nespėjome užfiksuoti pirmosios šypsenos fotoaparatu, tačiau ji ilgam išliks atminty. O čia kelios nuotraukėlės, kuriose demonstruojama dukrytės šypsenėlė.

1 mėnuo.

Patinka maudytis. 2,5 mėn.

Darant masažą taip pat reikia šypsotis. 4 mėn.

Valgo su šypsena. 6 mėn.

Šypsosi, kai aplink artimiausi ir mylimiausi žmonės. Su močiute ir sesute. 6 mėn.

Šypsosi ir prabudusi. 6,5 mėn.

Šypsokitės ir Jūs!

Rasa (vilira)