Veržlus kvapas

Veržlus kvapas . . .

Kai rūko delnas lietė mano veidą,

Žvaigždės kaip naivios gazelės šokčiojo aukštai,

Pro blausų stingdantį kraują šydą,

Iš minios skubančių tuščių veidų nejučia išnirai . . .

Ir laikas begėdis, šaipydamas sustojo,

Pulsuojančios žvaigždės tvieskė vis ryškiau,

Lengvabūdėj krūtinėj širdis suspurdėjo,

Praskriejai lengvai, tavo kvapo įkvėpti suspėjau . . .

Nuėjei su minia klegančių pilkų veidų,

Likau sustingus stovėti kaip nejautri statula,

Tačiau liko kvapas veržlus, tai tu, tu . . .

Kartojo lūpos nebylios, širdyje siautė audra . . .

Galvoj sukos mintis įkyri tik viena,

Supratau, išduoda išsiilgusi išdaviko jausmo širdis,

Sakiau, tvirtai sakiau – nepamilsiu jau niekada,

Užvirė jausmų lavina, įsiplieskė naivi viltis . . .

Norėjau šaukti, bet lūpos tylėjo,

Ėjau į nežinią atvirom, bet tik gerą matančiom akim,

Nerimas, veržlus tavo kvapas į priekį lydėjo,

Neleidau sau tikėti, ir vadinau tai išdaigos naktim. . .

Tikėjausi, ryto ankstyva gaivi vėsa,

Mintis apie tai, ko išsižadėjau nugramzdins. . .

Nuplaus tavo veržlų kvapą skaidri rasa,

Ir užuomazgas jausmo tyro sveikas protas sumins . . .

Bet nei rytas ankstyvas, nei diena blyški,

Nei palydimas saulės raudonas ruožas,

Nenuplovė jausmo tolyn lyg upė srauni . . .

Įstrigo kvapas veržlus manyje it tilto neišjudamas kuolas . . .

 Roberta