Žemės pasaka

Kažkada, po šimtų metų, kai saulė dar tik įpusėjo savo amžių ir danguje jau užgesdavo po keletą žvaigždžių, gyveno du broliai ir dvi seserys.

Vyriausiasis buvo vardu Pavasaris, vėliau gimusi sesuo – Vasara, jaunesnėlis brolis – Rudenėlis ir iš visų jauniausia – Žiema. Jie buvo Žemės ir Mėnulio vaikai.

Kiekvieną rytą tėtis ir mama pasiimdavo visus keturis vaikus ir keliaudavo pasitikti saulės. Labiausiai už visus Vasara laukdavo ryto, nes jai naktyje būdavo labai baisu. O jauniausioji sesuo Žiema labai tingėdavo keltis iš pat ankstaus ryto.

Žemė ir Mėnulis niekada nesakė savo vaikučiams, kodėl jie rytais taip anksti keldavosi ir keliaudavo ant kalnų Kalno išvysti saulės spindulių. Pavasaris visada klausdavo:

-Tėti, mama, o kodėl mes čia stovime ir laukiame saulės?

-Tyliau, sūnau,- atsakydavo mama, – kai ateis laikas, tu suprasi, kodėl taip reikia daryti.

{pic:1}

Taip jie ir gyveno... Pasitikę saulę grįždavo į namus kalnų Kalno papėdėje. Tėtis Mėnulis eidavo miegoti, nes po naktinės medžioklės būdavo labai pavargęs; Žemei tekdavo kaip reikiant suktis, kad galėtų sužiūrėti visus keturis vaikus.

Visi jie buvo labai skirtingi. Žiema labai mėgdavo naktimis žiūrėti į begalinį dangų, Pavasaris keldavosi anksti ir iš karto eidavo klausytis kaip dygsta ir šlama žolė, jaunėlis Rudenėlis labiausiai mėgdavo žiūrėti į praskrendančius paukščius danguje, o gražuolė Vasara, apsirengusi kaip plunksnelė, lakstydavo po gėlių ir smilgų laukus.

Per kiekvienus pusryčius, kai susirinkdavo visa šeima, tarp vaikų kildavo visokios šnekos ir spėliojimai dėl rytinių pasivaikščiojimų. Paslaptį visi vaikai labai norėjo įminti. Tėtis ir mama tik susižvalgydavo ir subardavo:

-Baikite klausinėti, ateis laikas – sužinosite.

Žemė ir Mėnulis labai džiaugėsi savo dukrelėmis ir sūnumis, tad vis augantis jų smalsumas labai neramino. Jie žinojo paslaptį, bet nenorėjo jos atskleisti savo vaikams.

Kartą ryte, po labai sėkmingos medžioklės, parsinešęs net dvylika sugautų saulės zuikių, Mėnulis nuėjo žadinti šeimynos. Tačiau Pavasario lova buvo tuščia. Mėnulis pagalvojo – tikriausiai ir vėl klausosi žolės augimo.

Išėjęs į lauką jis pakvietė savo sūnų, tačiau niekas neatsiliepė. Sukvietęs visus išklausinėjo, tačiau niekas nežinojo, kur dingo Pavasaris. Tuoj turėjo tekėti saulė, o vyriausiasis sūnus negrįžta.

Pavasaris tuo metu buvo labai toli nuo namų ir tuo labiau nuo kalnų Kalno viršūnės. Jis atsikėlė labai anksti ir nužingsniavo tolyn į tamsius laukus, klausydamasis bundančio ryto tylos.

-Ateik, ateik ir sužinosi, ko dar nežinojai, - netikėtai kažkas sušnibždėjo.

Pavasaris apsižvalgė, bet nieko nepamatė, o balsas jį kvietė vis tolyn ir tolyn nuo gimtųjų namų. Bėgo Pavasaris laukais – balsas kvietė vis tolyn. Prie miško Pavasaris sustojo, prieš jį stovėjo neregėtas nematytas padaras – dvikojis, dvirankis ir su ilgais plaukais.

Tai buvo Žmogas – žmogų Žmogas. Dvikojis spinduliavo vidine jėga, atrodė labai stiprus ir valdingas.

{pic:2}

Žvelgdamas į Pavasarį jis prabilo:

-Pagaliau suradau tave ir tavo šeimą. Ar žinai kodėl kviečiau? - Pavasaris nustebęs netarė nė žodžio. -Noriu atskleisti praeitį, kurios tu nežinai. Ar nori išgirsti?

-Labai noriu, - sušnibždėjo vyriausiasis Žemės ir Mėnulio sūnus.

-Jūsų šeima kažkada priklausėte mums – žmogams. Mes jus valdėme, nes jūsų galios yra naudingos. Ar žinai, kad tu, Pavasari, esi mūsų viltis? Žmogai be tavęs nesulaukia stebuklingo gamtos prabudimo, mūsų auginamos daržovės ir vaisiai nežino, kada užmegzti vaisius. Be tavęs žolė nešneka, paukščiai negrįžta. Mes be saiko išnaudojome Žemę, todėl ji pasiėmė viską, ką turėjo brangiausią – savo vaikus ir išvyko nežinoma kryptimi.

Pavasaris klausėsi labai įdėmiai, sunku buvo patikėti, kad jis priklausė žmonėms. Bandė atsiminti, kaip jis pradėjo gyventi prie Kalnų kalno, tačiau atrodė, kad po pievas ir miškus – tarsi rojuje, jis laimingas vaikščiojo visą savo gyvenimą .

-Štai mane likusieji gyvi žmonės, - tęsė žmogų Žmogas, - pasiuntė ieškoti Žemės ir Mėnulio šeimos ir prašyti atleidimo už padarytas skriaudas. Ilgai aš keliavau matydamas didelį kalną, tačiau niekaip negalėjau jo pasiekti. Kiekvieną rytą jis vis labiau nutoldavo, kol galų gale šįryt išvydau tave, Pavasari. Kur tik tu žengi, visa, kas gyva, ima augti ir klestėti – taip aš pažinau tave.

-Noriu, jog nuvestum mane pas savo tėvus, - žmogas giliai įkvėpė ir žiūrėjo į Pavasarį.

Vyriausias sūnus apsisprendė:

- Aš nežinau, ką jūs, žmogai, padarėte mano šeimai, bet atrodo, kad tu labai ilgai ir sunkiai ieškojai mūsų. Todėl aš tau padėsiu. Keliaujame į mano namus, ten susitiksi su Žeme ir Mėnuliu.

Pavasaris mostelėjo ranka ir nusivedė žmogų Žmogą laukais. Saulė jau buvo arti žemės krašto, kai Mėnulis pakilęs virš laukų žvalgėsi savo sūnaus.

{pic:3}

Išvydęs, kad Pavasaris grįžta ne vienas, Mėnulis labai sunerimo. Pavasaris jau buvo visai arti namų, kai jo pasitikti atbėgo visa šeimyna – užsimiegojusi Žiema, svajoklis Ruduo, gražuolė Vasara ir tėvai.

-Kur tu buvai dingęs? - priekaištingai paklausė mama, - mes labai jaudinomės. Ar tik ne žmogas su tavimi? Kaip jis pateko pas mus? Ar žinai, kad jau laikas keliauti ant kalnų Kalno, – liejosi klausimai Pavasariui.

{pic:4}

Sūnui nespėjus ištarti nė žodžio, žmogas sušuko:

-Aš kaltas, kad jis vėluoja, pasitelkiau visas savo galias, kol prisiviliojau tavo sūnų, Žeme. Labai džiaugiuosi išvydęs tai, tiek ilgai ieškojau, - žmogas pažvelgė į Žemės akis, - aš atėjau atsiprašyti visų žmogų vardu ir maldauti, kad grįžtumėte pas mus.

Ruduo, Vasara ir Žiema klausiamai sužiuro į savo tėvus. Žemė ir Mėnulis susižvalgė ir tyliai sušnibždėjo:

-Eime su mumis, - pakvietė žmogą, - eime ant kalnų Kalno.

Kad spėtų iki saulės patekėjimo, teko gerokai paskubėti lipant taip aukštai. Buvo likusios kelios minutės iki rytinio saulės blyksnio, tad Žemė prabilo į žmogų Žmogą:

-Jūs, žmogai, vos nesunaikinote manęs ir mano vaikų, todėl buvau priversta pabėgti į nepasiekiamą kalnų Kalną.

-Ar žinote, vaikai, - paklausė Žemė, - kodėl kiekvieną rytą mes atsikeliame taip anksti ir einame pasitikti saulės? Kiekvieną rytą, pagaudami pirmąjį saulės blyksnį kalnų Kalne, mes pasidarome nepasiekiami žmogams, jie negali mūsų surasti ir nuskriausti.

Kalnų Kalnas ypatingas – čia nušvinta pirmieji saulės spinduliai, kurie neužteršti žmogų gaminamais dūmais, čia matosi pats mėlyniausias dangus, lyja gardžiausias lietus, sninga balčiausios snaigės.

-Mes, - tęsė Žemė, - norime likti kalnų Kalne. Čia mes priklausome gamtai – priklausome sau. Ir liksime čia tol, kol jūs, žmogai, suprasite savo padarytas klaidas. Grįšime pas jus tą akimirką, kai gamtai daugiau duosite, nei iš jos paimsite; daugiau puoselėsite, nei griausite.

{pic:5}

-Štai galime pasigrožėti šiluma! - liesdama rytinius Saulės spinduliukus sušuko Žemė.

Saulė nustelbė naktinę tamsą ir žmogų – Žmogas pajuto nepaaiškinama jausmą – tarsi prabėgo šaltis ir karštis, tarsi pakvipo mėlyna gėlė ir pūvantys lapai. Viskas pradingo. Nebeliko nei kalno, nei saulės. Laikas sustingo ir pasijuto žmogas toli toli nuo kalnų Kalno – Žemė dingo. Pavasario nesijautė. Vasara neprasidėjo. Ruduo paukščių nelydėjo. Žiema poilsio nedavė...

{pic:6}

Žmogų Žmogas pakilo...

Daug padarytų klaidų mintyse...

Tolimas Kelias laukė pėdose...

Kalnų Kalnas akyse...

Mėnulis danguje...

Viltis širdyje – susigrąžinsiu, Žeme, aš tave.