Sveikos, mielosios. Pagaliau prisėdau prie kompiuterio ir galiu parašyti, kaip man sekėsi dešimtoji savaitėlė.
Iš tiesų, ši savaitė buvo labai bloga, nes vos nepraradau savo mažojo pipiriuko. Šeštadienio ryte prasidejo kraujavimas ir pilvo skausmai, tad nieko nelaukus nuvykau į ligoninę, kur apžiūrėjo ir paskyrė gydymą, kad issaugotume vaikelio gyvybę.
Labai džiaugiuosi, kad gydytojai tikrai greitai sureagavo ir viskas baigėsi laimingai. Žinoma, teko kelias dieneles praleisti ligoninės lovoje, padraugauti su lašelinėm, bet viską galima iškęsti vardan to mažo žmogučio, kuris auga kaip ant mielių.
Šiandien prieš išleidžiant mane iš ligoninės, dar kartelį gydytojas pažiūrėjo echoskopu, ar tikrai viskas gerai ir jokių požymių, kad gali būti blogai, nėra. O kaip jis juda, kruta, kaip mazas malūnėlis.
Dabar mano pipiriukas jau 4,13 cm ūgio, labai gerai matosi mažos kojytės ir rankytės, kurios nė minutės nebūna ramiai. Nors judesiukų dar nejaučiu, bet labai smagu pamatyti, kaip jis auga.
Tad štai kokios mūsų naujienos iš dešimtos savaitėlės, o dabar gyvenam 11-os savaitės pradžia ir labai laukiame, kada praeis pavojingiausias laikas - tie trys pirmieji mėnesiai ir liko jau tiek nedaug.
Vyras vis dar darbuojasi Vokietijoje ir kasdien kartoja, kaip mūsų pasiilgo ir kaip nori greičiau būti kartu su mumis. Na, bet iki Kalėdų dar reiks pakentėti, o tada jau mes jo vieno neišleisim niekur.
Mantukui labai trūksta tėčio, kasdien vis klausia, kur tėtė ir kada jis grįš? Visada žinojau, kad judviejų ryšys labai stiprus, bet dabar tik įsitikinau, kad jie vienas be kito labai kenčia.
Linkiu jums geros likusios savaitės ir sakau - iki kito karto!
Mama Rasa, Mantukas ir mažasis pipiriukas
Krisliukas