Taip greit lekia laikas. Rodos, ką tik jums rašiau... Baigėsi 16-ta nėštumo savaitė. Savijauta gera, tik vėl norisi miego. Bet nenuostabu, kadangi aną savaitę Kasparas naktimis nusprendė parėkaut.
Pabusdavo paryčiais ir klykdavo kiek begalėdamas. Ir taip valandą ar dvi. Mes su vyru dienomis kaip zombiai vaikščiojom. Užtat šią savaitę naktimis - ramybė. Vakare taip gera padėti galvą ant pagalvės ir panirti į sapnų karalystę. Pilvukas ir toliau auga. Vyras prieš kelias dienas leptelėjo: "Oooo, apvalėji "ant akių", bet jau penki mėnesiai, nėr ko norėt."
Pažiūrėjau į jį kreivai ir sakau: "Kad dar tik lygiai keturi :/ " Tada padariau sau atitinkamas išvadas... Šiaip, jeigu neaugantis pilvelis, nepatikėčiau, kad laukiuosi. Kai nešiojau mažiuką, man kasdien vis ką nors suskausdavo, tai šoną, tai pilvo apačią, tai durdavo, tai spausdavo - jaučiausi kaip ligonė.
Nors mano ginekologė nuramino, kad nenustebčiau, jei kasdien vis ką nors skaudės, juk trečias nėštumas. Bet šįkart viskas gerai, tik... jau kelios dienos duria pirdikaulio vieną pusę. Na nežinau, kaip tas kaulas lietuviškai vadinas :D, gal dubens? Reiktų truputį pasportuoti ir skausmas turėtų dingt. Gal kas žinot pratimų tai kūno daliai?
Tiesa, apetitas - žvėriškas. Apvalgau net savo vyrą. Jeigu taip ir toliau, švelniai tariant, būsiu nebe gaubliukas, o visas gaublys. :) Ilgąjį Joninių savaitgalį buvome Palangoje. Nuvažiavom dieną vėliau negu planavom, nes vyras pasiligojo. Gulėjo sau ir vis kartojo, kad jau paskutinioji ateina.
Jau maniau, kad niekur nebevažiuosim, nes ir oras už lango optimistiškai nenuteikė... Bet džiaugiuosi, kad vis tik išsikrapštėm iš savo urvo. Tą rytą, kai dėjomės daiktus, buvau pikta kaip žiežula. Nekenčiu pakuotis daiktų, kurių šįkart buvo daugiau negu skrendant į Kretą. Reikėjo įsidėti patalynės užvalkalų, rankšluosčių, šiltų rūbų, dar draugai paprašė įsidėt didžiulį puodą, nes turėjo pamarinavę šernienos...
Žodžiu trim dienoms daiktų prisikrovėm kaip geram mėnesiui.
Nors šįkart jūrą matėm tik iš tolo, nuo tilto, bet vis tiek džiaugiuosi, kad pakeitėm aplinką ir išvažiavom iš namų. Po šimto metų apsilankėme Gintaro muziejuje, pavaikščiojome Botanikos sode, o svarbiausia - pagaliau paplepėjau su drauge.
Vieną vakarą prie mūsų prisijungė ir vyrai, tai kalbos netilo dar ilgiau. Iš tikrųjų pavargau... Nes plepėdavom iki trijų ar keturių ryto, paskui negalėjau svetimoj vietoj greitai užmigti, tada apie 5 ryto Kasparas atsibusdavo ir klykdavo gerą valandą isteriškai. Žodžiu, buvo nejuokinga... Todėl šią savaitę vakarais krentu kaip lapas.
Vieną vakarą ėjau užmigdyt nakčiai mažiuko, prieš tai vyrui pasakiau, kad būtinai manęs lauktų svetainėj, nes dar išgersim mėtų arbatos. Ir ką manot... Mane tos visos lopšinės, kurias dainavau mažiukui, taip prirėmė prie pagalvės, kad galvojau, na truputį dar pagulėsiu, vos vos, tik minutę akis užmerksiu ir jau einu...einu... einu... Išėjau iki ryto.
Nors tikrai jautriai miegu, bet tąkart negirdėjau, net kada vyras atėjo į kambarį. Ryte buvo labai nepatenkintas. Sakė, aš laukiau laukiau... Grįžę iš pajūrio turėjom užduotį - sudėti Benui daiktus į karatė stovyklą ir, be to, dar jį išmokyti patalynės užvalkalus apvilkti. Prisipažinsiu, sekėsi sunkiai... Vaikui galiausiai trūko kantrybė ir jis nusprendė: "Ai, tiek to, užsiklosiu miegmaišiu" :)
Žinokit kaip keista, kai Beno nėra, taip tylu, ramu, tvarkinga. Net liūdna... O vyras sako: "Bet kaip lengva, kai tik vienas vaikas namie". Iš tikrųjų, su vienu vaiku net nėr ką veikt. Svarbiausia, kad treneris neleido pasiimti vaikams mobiliųjų telefonų, tai net nežinau kaip Benui sekasi. Juk pirmą kartą savaitei išleidom vaiką iš namų į stovyklą! Na, bet tikiuosi, kad jam ten smagu.
Užtat pirmadienio vakarą su dar dviem draugėm ėjome į Stingo koncertą. Buvo nuostabu! Stingo dainos, simfoninio orkestro grojama muzika - tarsi balzamas širdžiai. Grįžau namo kupina pačių geriausių jausmų. Žodžiais sunku nupasakoti, kokie jausmai apėmė klausantis dainų. Sėdėjau ir grimzdau į prisiminimus. Šiaip viso koncerto metu kojos pačios kilnojosi. Taip norėjosi šokti!
Pabaigai pacituosiu, ką perskaičiau naujausiame "Būrėjos" žurnale. Ten buvo parašyta, kad liepos 2-oji yra kūdikių besilaukiančių moterų diena. Tą dieną nepamirškite pasveikinti nedidele dovanėle besilaukiančią pažįstamą moterį. Apskritai būtent ši diena yra pats geriausias laikas atlikti įvairius vaisingumo ritualus.
"Jeigu trokštate susilaukti kūdikio, būtent liepos 2-ąją atlikite specialų ritualą. Uždekite žalią žvakelę, pastatykite skardinę su rusenančiomis žarijomis, nusiraminkite, susikaupkite. Paskui ant anglių užberkite kelias petražolių sėklutes. Magiškos šio augalo galios sugrąžina sveikatą ir sureguliuoja gyvybines jėgas. Pakvėpuokite tais aromatingais dūmais, įsivaizduodama, kaip energija prasismelkia į kiekvieną jūsų kūno ląstelę, ir kūnas pasirengia naujai gyvybei išnešioti. Paskui ant švaraus balto lapo raudonu pieštuku užrašykite: "Atsiveriu naujai gyvybei." Lapelį sulankstykite ir kartu su mėnulio akmeniu įdėkite į maišelį, kurį laikykite prie savo guolio."
Linkiu visoms mieloms Mamyčių klubo mamytėms, kurios trokšta pajusti gyvybę savyje, kuo greičiau pastoti.
Sėkmės!
Kristina
blogietee
Krisliukas