Labukas, o štai ir aš :) Nesuprantu, gal kas pasuko laiką į priekį, kad lekia jis milžiniškais šuoliais!
Baigiasi 18-ta nėštumo savaitė, jau greit - pusiaukelė, o rodos ką tik neseniai sužinojau, kad laukiuosi. Savijauta keista: pamaudžia kirkšnies srityje, kartais suduria pilvo apačioje, nugara taip pat karts nuo karto apie save primena. Porą kartų vos išlipau iš lovos - taip smarkiai sudurdavo uodegikaulį, jau manydavau, kad teks vyrą kviestis į pagalbą.
Apetitas vis toks pat - žvėriškas, valgau viską iš eilės, norisi ir nesveiko, vadinamojo greito maisto. Jau maždaug įsivaizduoju, kas ten mano viduje vyksta - žarnynas tikriausiai primena šiukšlių konteinerį.
Jeigu per pirmuosius tris nėštumo mėnesius numečiau tris kilogramus, tai, manau, per paskutinįjį ketvirtą mėnesį tuos tris susigrąžinau. Ir dar pusantro kilogramo priaugau.
Draugė ramina, kad nesikrimsčiau taip smarkiai. Juk realiai nuo nėštumo pradžios priaugau tik pusantro kilogramo. Vyras juokauja, kad, turbūt, siekiu giminės rekordo, juk turi trečioji atžala sverti maždaug 4,5 kg. O man nejuokinga, aš labai noriu, kad vaikutis svertų ne daugiau kaip 3,5 kg. Todėl kai tik vyras išvažiuos, teks suimti save į rankas - ryti gerokai mažiau, valgyti kuo daugiau vaisių ir daržovių.
Nors, tiesą sakant, ir dabar tų vaisių, daržovių valgau, bet... kilogramais. Aną dieną nusipirkau pusę kilogramo šviežiai paraugtų agurkų. Ir ką manot - pati viena per vakarą suvalgiau, ir dar mažai buvo! Vyšnių du kilogramus sudoroti - nėra kas veikt! Nesuprantu, ten viduje gyvena mažasis rajūnas? O dar šokoladinis kremas, užteptas ant batono riekės (gyvenime tokių dalykų nenorėjau ir nevalgiau), o kur dar šaltibarščių pusė puodo... Ką daryyyt?
Juokingiausia buvo, kai lankėm Šemetos kursus, ir per pietų pertrauką lėkdavom pavalgyti į Gusto blyninę. Pamenu paskutinę kursų dieną iš ryto buvau sau ir vyrui prižadėjus, kad jau šiandien per pietus tikrai daug nevalgysiu, tik lėkštę sriubos. Hm... Pavalgiau... 600 g sočiosios Gusto sriubos (bandykit įsivaizduot, kokio dydžio lėkštė buvo)... Na, kadangi man pasirodė per maža, sukirtau dar vieną didelį bulvinį blyną... dar kavos... ir plaktos grietinėlės su vaisiais... Vyras žiūrėjo akis išpūtęs, kur man viskas telpa, bet džiaugiuosi, kad tąkart nekomentavo.
Nepaisant alkio priepuolių, dienos bėga labai intensyviai. Esu visa "bėgime", tad ir jums nespėju parašyt. Savaitės pradžioje atlikom vaikų "techninę apžiūrą". Vyras taip pat pasitikrino sveikatą nuo A iki Z. Aš tikrinsiuosi šią savaitę. Beną nuvedėm pas chirurgą, nes šeimos gydytoja įtarė plokščiapadystę. Plokščiapadystė yra, bet chirurgas nuramino, kad nieko baisaus. Tiesiog reikia daugiau basom kojytėm ant žolės ar akmenukų pavaikščiot. Mažiuką taip pat apžiūrėjo chirurgas, nes prieš metus jam buvo diagnozuota nedidelė sėklidžių vandenė. Ačiū Dievui, viskas gerai, vandenės nebėra. Jūs neįsivaizduojat, kokia aš buvau laiminga, nes jau maniau, kad teks operuoti kaip ir vyresnįjį. Apsilankėme ir pas alergologą, padarėm maisto netoleravimo testą. Dar reikės nuvesti mažiuką pas kardiologą ir įsitikinti, kad ūžesiukas širdelėje dingo. Va tuomet aš jau būsiu rami.
Be sveikatos patikrinimo šią savaitę turėjom ir malonesnių "procedūrų". Šventėm vienos iš draugių gimtadienį. Tiksliau, suorganizavom gimtadienio staigmeną - užsakėm restoranėlį, pakvietėm svečių, nupirkom dovaną, užrišom akis ir atvežėm į įvykio vietą. Nors tą vakarą lietus pliaupė kaip iš kibiro, bet tai šventės nesugadino. Draugė buvo laiminga, lyg devintame danguje. Visiškai nesitikėjo tokios staigmenos, tad visą vakarą kartojo, kokie mes nuostabūs ir kaip mus visus myli.
Kadangi buvau viena, be vaikų ir vyro, tai labai atsipalaidavau, nereikėjo bėgiot mažiukui iš paskos ir klausyt vyresniojo raudų, kaip jam nuobodu ir kada važiuosim namo. O savaitgalį dalyvavome Beno krikštatėvių dukrytės krikštynose.
Prieš krikštynas turėjau galvos skaumo, mat apsiėmiau suorganizuoti dovanėlę. Visi pasitarę nusprendėm dovanoti kelioninę lovytę -maniežą. Aišku, atsargiai išsiklausinėjom tėvelių, ar jiems reikia tokio daikto, ir kai gavome palaiminimą, nusprendžiau iniciatyvą perimti į savo rankas. Kai lovytė-maniežas jau buvo mūsų namuose, galvojau, kaip originaliau supakuoti tokią didžiulę dovaną. Mamos spintoj radau gražaus šilko gabalą, tad įpakavau į jį.
Tik suklydau, kad per anksti įvyniojau, nes mažiukas sugebėjo medžiagą ištepti ir suplėšyti. Tad teko išvynioti, medžiagą išplauti, galą nukirpti ir vėl pakuoti iš naujo. Labai nusiminiau, nes gražiai suvynioti nepavyko, bet pasitelkusi fantaziją sudėliojau viską į savo vietas.
Šventėme VU Botanikos sode. Ir aplinka, ir kompanija buvo puikūs. Oras nenuvylė, nebuvo karšta, lietus nelijo. Buvo nuostabu!
Sekmadienį susitikome su draugais, grįžusiais iš Airijos pasisvečiuoti. Į vieną krūvą buvo suburti ir seniai matyti draugai. Laiką draugų sodyboje praleidome nerealiai - maudėmės, šildėmės saulutėje, bendravome. Tiek vaikų, suaugusiųjų ir besilaukiančių moterų vienoje vietoje nebuvom matę. Atostogos tęsiasi...
P.S.: Kitą savaitę eisiu pas gydytoją išsamiai echoskopijos konsultacijai... Jaudinuosi beprotiškai... Vyras ir vaikai eis kartu. Galtada ir paaiškės, koks gi "ėdrūnas" pilve.
Iki kito karto, mielosios.
Kristina
Krisliukas
vaidlina