Sveikos, mielosios. Štai ir prabėgo dar pora savaitėlių, belaukiant mažojo stebuklėlio. Mano savijauta tikrai gera ir net keista prisiminus, kad pradžioje teko tiek kartų gulėti ligoninėje.
Mūsų mažasis ''krutuliukas'' nenustoja manęs džiuginti savo judesiukais, kurie kuo toliau, tuo darosi vis stipresni. Vakarais jau pradeda varginti kojų skausmai, o, atrodo, per dieną tikrai labai daug nevaikštau ir atsigulus norisi tas skaudancčas kojas kam nors padovanoti.
Pilvukas šį nėštumą irgi didesnis, nei per pirmajį tuo pačiu laiku, buvo tikrai žymiai sunkiau patogiai įsitaisyti miegui. Kartais prasivartau ir porą valandų, kol pagaliau pavyksta užmigti, o ryte miegočiau ir miegočiau, jei tik Mantukas leistų. Deja, bet mano paukščiukas pradeda čirškėti jau nuo pusės devynių.
Mūsų mažasis vyrukas jau nebemiega kūdikio lovelėj, labai džiaugiasi savo didelio berniuko lova. Įdomu, kaip bus, kai pastatysim leliukui lovelę? Ar tik negrįš noras joje miegoti? Na bet viską pamatysim vėliau...
Deja, bet šią savaitę negaliu atsiduoti visiškam laukimo džiaugsmui, mano mintis vis nuliūdina žinia apie močiutės mirtį. Tai buvo mano mylimiausia močiutė, pas kurią praleidau beveik visas savo vaikystės vasaras. Ji labai mylėjo savo anūkus, kurių turėjo visą būrį. Laukdavo mūsų visų, kada aplankysime...
Labai gaila, kad negalėjau dalyvauti laidotuvėse, nes nebegyvenam Lietuvoj ir nėštumo metu taip dažnai važinėti tokius atstumus tikrai nepatartina... Tad laidotuvėse dalyvauju savo mintimis ir širdimi.
Tai šiam karteliui tiek, tikiuosi, kitą savaitę galėsiu papasakot tik džiugias naujienas.
P.S. Buvo norinčių pažiūrėti, kaip atrodau šiuo metu, tai pagaliau nusifotografavau ir galiu pasirodyti visu gražumu :)
Mama Rasa, Mantukas ir tėtis Vytautas
Krisliukas