Sveikos, mielosios,
Kaip jau tapo įprasta, savo nėštumo dienoraštuką vis parašau prabėgus dviems savaitėlėms. Mano savijauta visai nebloga, nors būna dienų, kad net paprastas pasivaikščiojimas tampa nepakeliamas. Pilvukas nėra labai didelis, bet vaikelis kartais įsitaiso taip, kad negaliu nei pajudėt.
Mūsų mažasis krutuliukas ir toliau mane kaip reikiant spardo, taip vis primindamas apie save. Visai dėl to nepykstu ir labai džiaugiuosi, kad tiek daug juda, nes tada žinau, kad jis gerai jaučiasi ir nėra ko nerimauti.
Nors praeitą savaitę labai išsigandau, nes bevaikščiojant po parduotuvę labai stipriai pradėjo skaudėti pilvo apačią, tad nieko nelaukus užsukau į kavinukę ir atsisėdau. Po gerų 10 minučių skausmas praėjo ir nieko nenusipirkusi grįžau namo tiesiai į lovą. Nežinau, kodėl, bet per šį nėštumą labai bijau, kad vaikelis gali gimt per anksti, ne visai išnešiotas, tad su kiekvienu skausmu kyla noras lėkti į ligoninę.
Po šio įvykio parduotuvėje nusprendžiau sėdėt namuose, kiek įmanoma daugiau ilsėtis, kad tik mažylis saugiai pabūtų pas mane bent iki 37 savaitėlės. Trečiadienį laukia vizitas pas gydytoją, tikiuosi, po apžiūros pasijusiu daug ramesnė ir neturėsiu, dėl ko jaudintis.
Štai kaip dabar atrodo mano pilvukas
Na, o dabar papasakosiu linksmesnių naujienų, Vasario 15 dieną atšventėme trečiąjį Mantuko tortadienį. Vis dar negaliu patikėt, kad jau prabėgo treji metai nuo dienos, kai pirmą kartą tapau mama.
Kaskart apie tai agalvojus, ašaros kaupiasi akyse, bet tai laimės ašaros, kad turiu tokį gyvenimo stebuklą. Kai pažiūriu yįsavo berniuką, kaskart pagalvoju, koks jis jau didelis, koks savarankiškas jis tampa sulig kiekviena diena.
Šiam karteliui tiek. Iki kitų susitikimų.
Mama Rasa, Mantukas ir tėtis Vytautas
Krisliukas