Sveikos, mielosios. Kažkaip nepastebimai greitai prabėgo dvi laukimo savaitėlės. Prisipažinsiu, laikas lekia labai greitai vis greitindamas susitikimą su antruoju mūsų stebuklėliu.
Mano savijauta palyginus visai nebloga, kartais būna prastesnių dienų, kuomet skausmas pilvo apačioje neleidžia net išeit su vaiku pasivaikštinėt į lauką, o kartais jaucčuosi pilna jėgų ir galiu kalnus nuversti.
Mažylis ir toliau išlieka labai aktyvus, kartais neleisdamas net miegoti, tad ir toliau meiliai jį vadinu savo mažuoju krutuliuku. Praėjusią savaitę lankiausi pas gydytoją, kuri apžiūrėjjo mane, padare reikiamus tyrimus ir pasakiusi, kad viskas labai gerai, kita vizitą paskyrė kovo 19 dieną.
Labai laukiu kito vizito, nes galėsiu vėl pamatyt, kaip auga mano stebuklėlis. Tikiuosi, kad jis vis dar reikiamoj padėty ir galėsiu pati gimdyt kaip žadėjo gydytoja. Jau išgaravo visos baimės ir liko tik begalinis noras patirt, koks jausmas, kai ką tik gimusį kūdikėlį uždeda ant krūtinės.
Mantukas vis liepia man važiuot į ligoninę ir parsivežt tą leliuką namo. Glosto pilvuką mano, myluoja ir bučkį duoda broliukui. Turbūt tai pats nerealiausias jausmas pasauly, nes mažylis visada pradeda spurdėt, taip atsakydamas savo vyresniajam broliukui.
Kadangi šiom savaitėlėm oras buvo daugiau nei nuostabus ir sveikata leido, tad labai daug laiko su Mantuku leidom lauke.
Šiam karteliui tiek. Iki kitų susitikimų.
Mama Rasa, Mantukas ir tėtis Vytautas
