Sveikutės. Truputį apleidau jus, mielosios. Nepykit, nebuvo nuotaikos nei plepėt, nei rašyt. Ir tikrai čia nekaltas ruduo. :)
Gal ir keista kam pasirodys, bet buvau pavargusi nuo savo vaikų ir rutinos. Visą savaitę vyresnysis rodė savo valdingą mergelės charakterį, o mažiukas "badė" ožiaragio ragais. Negana to, visą praeitą savaitę jį buvo užklupusi nemiga. Dieną pamiegodavo daugiausiai pusvalandį, o nakčiai lūždavo tik po 24 val.
Prieš tai šimtus kartų išlipdavo ir įlipdavo į savo lovytę (nors šviesa kambaryje būdavo išjungta), mėtydavo pagalvę, nepamiršdavo pešti mane už kasų. Žinokit, po tokios savaitės jaučiausi lengvai pakvaišusi. Šią savaitę nemiga "užsikrėčiau" ir aš. O dar neseniai džiaugiausi, kad miegu labai gerai.
Vakar lankiausi pas savo gydytoją. Prasidėjo 34-oji nėštumo savaitė. Galvojant apie tai, kad abu mano neklaužados gimė likus dviem savaitėm iki numatyto termino, tai liko jau labai mažai laiko - tik mėnuo, arba 4 savaitės, arba 28 dienos, arba 672 valandos, arba... na, daugiau jau neskaičiavau.
Sveriu lygiai 60 kilogramų. Tai taip ir nesuprantu, kaip skaičiuot tą svorį, kiek priaugau. Ar skaičiuoti nuo svorio, buvusio prieš pastojimą (49 kg), ar nuo tada, kai gydytoja mane įregistravo į nėštukių įskaitą ir į kortelę įrašė 46 kg (buvo jau 12 nėštumo savaičių). Gydytoja skaičiuoja nuo 46 kg, tad iki kito karto leido priaugti daugiausiai tik 2 kilogramus.
Paskui apžiūrėjo ir sako: "Nesuprantu, iš kur tie 14 kg, kai moteris kūda, o tik pilvas didžiausias". Na žinokit, ir aš nesuprantu. Pakalbėjom, kad kitas vizitas turbūt bus paskutinis, daktarė liepė išnešiot bent iki 37 savaičių ir nekilot mažiuko. O kaip jo nekilnot? Na gerai, į lovytę moka pats įlipt, bet į automobilio kėdutę dar pats neįlipa, į vonią iš vonios taip pat. Ir šiaip norisi paimt ant rankų, pamyluot.
Dar kartą darė vaisiaus echoskopiją. Vaikutis atitinka savaites, sakė, nėra labai didelis, nors sveria 2 kg 100 gramų. Panašu, kad mergaitė, bet vėl nepatvirtino šimtu procentu, nes kojytės buvo suglaustos. Oj, bus įdomu, jei vis tik ten berniukas. Juokiuosi, kad tuomet pavadinsim Jonu. Na čia dėl trečio brolio...
Vieną dieną pagalvojau, kad turiu per daug veiklos. Nieko nebespėju. Vakarais arba kai mažiukas miega pietų (šią savaitę pagaliau grįžom į senas vėžes) mokausi ispanų kalbos, mezgu, naršau internete ir vis ką nors užsisakau, paskaitau knygas. Neminėsiu tų nuobodžių rutininių darbų, kuriuos reikia atlikti kasdien.
Tiesa, dabar pas mane svečiuojasi mama, tad nors maisto gaminti nereikia. Praėjusį šeštadienį, kol vyras dalyvavo skvošo turnyre (jo vienas iš naujų pomėgių), mes su mažiuku (Benas su draugais žaidė kieme) simboliškai atsisveikinome su rudeniu. Kaip įprasta vaikščiojome šalia esančiame miške ir grožėjomės gamta. Pasigailėjau, kad nepaėmiau fotoaparato, tad fotografavau mobiliuoju telefonu.
Popiet visa šeimyna, turbūt paskutinį kartą šiemet, nuvažiavome į golfo aikštyną. Kasparas vis taikėsi atimti iš manęs golfo lazdą ir bandė įmušti kamuoliuką į duobutę.
Vakarop sušalę, bet laimingi nusprendėme pavakarieniauti mieste, o sekmadienį išlydėjome tėtį į oro uostą. O tuo metu Benas su krikštatėviu važinėjosi kartingais.
Žinot, apie ką mąsčiau vieną bemiegę naktį. Apie tai, kad kiekvienas į šį pasaulį ateinantis vaikutis vyrui ir moteriai į gyvenimą įneša naujų spalvų, naujos patirties. Dabar nepasakysiu, ką konkrečiai įnešė Benas į mūsų gyvenimą (greičiausiai, labai daug chaoso), bet su Kasparu atsirado stabili finansinė padėtis (nors vyras ir labai bijojo antro vaikučio gimimo), į mano gyvenimą atėjo flamenko šokiai, suvokimas apie teisingą mitybą ir Mamyčių klubas.
O štai kokių vėjų įpūs mūsų mažoji?.. Jūs sužinosit truputį vėliau. Taigi verčiu šį savo dienoraščio puslapį, mat turiu vežti Beną pas odontologą. Nežinau, ar daug jūsų skaito mano rašliavas, bet kai kas skaito tikrai. Doviliuk, linkėjimai Tau, ačiū, kad pasigendi.
Bučkis Tavo mažajai damutei. :*
K.
Krisliukas
blogietee