Sveikos, mielosios. Štai ir prabego beveik trys savaitės nuo paskutinio mano dienoraštuko. Laiko tam, kad parašyčiau jums, tikrai turėjau, bet buvo mane užvaldę tokia nuotaikų kaita, kad, atrodo, nieko gero nebūčiau sugalvojus parašyt.
Atšilus orams, pagerėjo ir mano nuotaika, jaučiuosi puikiai, norisi vis kažką veikti. O orai pas mus daugiau nei nuostabūs, pastarosios dienos lepino mus 25 laipsnių šiluma, tad kuo daugiau buvom lauke.
Balandžio 8 d. lankiausi pas savo gydytoją, vėl paklausėme, kaip plaka mažoji krutuliuko širdelė, padarėme reikiamus tyrimus ir laimingi, kad viskas gerai, grįžome namo. Kitas vizitas bus balandžio 22 dieną, žinoma, jei iki to laiko mažylis nepasibels į šį pasaulį. Kaip aš laukiu tos dienos, kai pagaliau paimsiu į rankas tą mažą žmogutį, sapnuoju jį beveik kiekvieną naktį, kaip maitinu ir myluoju...
Mano pilvukas gerokai paaugo per paskutines savaites, net keista, nes kai laukiausi Mantuko, tai su tais pačiais drabužiais visą nėštumą išvaikščiojau, o dabar jau nebeturiu, ką apsirengti. Viskas spaudžia, veržia arba neužsisega. Nuo nėštumo pradžios priaugau 10 kg ir tai labai normalu.
Pagaliau turime keletą vardų variantu, bet galutinai dar nesam apsisprendę, tad sugalvojom puikų būdų, kaip išrinkti tą vieną vienintelį. Surašysim patinkančius vardus ant lapelių, sulankstysime, sudėsim į kokį nors indą ir leisim Mantukui vieną lapelį ištraukt. Su kokiu varduku bus lapelis, tokį ir duosim mažajam broliukui.
Paskutinėmis dienomis labai noriu pagaliau pakloti lovytę, pakabinti baldakimą, bet vis dar laikausi, nežinia, kada gims mažylis ir nenoriu guldyti į pridulkėjusius pataliukus. Manau, paklosiu lovelę, grįžus namo su mažyliu.
Mantukas ir toliau labai laukia leliuko ir vis liepia važiuot man į ligoninę, paprašyt daktarės, kad duotų tą leliuką vežtis namo. Kaip jis glaudžiasi prie pilvuko, vis pabučiuoja ir kartais pabara broliuką, kad taip smarkiai neskriaustų mamytės.
Kad ir kaip Mantukas mane mylėtų, bet tėvelis ir toliau išlieka pats svarbiausias jo mažam pasaulėlyje. Labai džiaugiuosi, kad jiedu tokie artimi ir vienas be kito negali išbūti nė dienos.
Deja, bet šiuo metu tėvelį mes matome labai mažai, nes ryte, kol dar miegame, jis išeina į darbą, po darbo grįžęs pabūna vos kokią valandžiukę ir važiuoja į mokslus, o kai grįžta namo, Mantukas jau miega. Tad savaitgaliais Mantukas nepaleidžia jo nė minutei, net pavydu, kiek tėvelis gauna apkabinimų ir bučinukų.
O štai ir mano pilvukas, kuris paskutinėm dienom didėja, atrodo, ne dienom, o valandom. Jau pradėjau bijoti, kad neatsirastų strijų, nes oda ypač vakarais atrodo labai jau įsitempusi ir tiek tiek nedaug trūksta, kad sutrūkinėtų.
Šiam karteliui tiek, slapčia viliuosi, kad tai jau paskutinis nėštumo dienoraščio puslapis ir kitą kartą jau galėsiu papasakoti, kaip sekėsi susitikimas su mažuoju krutuliuku.
Mama Rasa, Mantukas ir tėtis Vytautas
Krisliukas