Sveikos gyvos. Apleidau jus, bet prisipažinsiu, paskutiniu metu nebuvo nuotaikos rašyti. Čia kaltas didžiulis nuovargis ir netikėtai kilusi bereikalinga panika, bet apie tai vėliau.
Gerą mėnesį gyvenau tikrai intensyvų gyvenimą: rinkomės ir užsakinėjome baldus, tvarkiau šeimos nuotraukas, ieškojau kokybiškų gerų rėmelių, mokiausi ispanų kalbos, daug mezgiau, nes norėjau sudalyvauti "Mamyčių klubo" organizuotame mezgėjų konkurse. Megzdavau net iki 1 val. nakties.
Galiausiai ruošiau "Kūdikio sutiktuvių" (angl. Baby shower) vakarėlį... Tiesa, jam pasibaigus vakare, kai išleidau svečius, susitvarkiau namus, prisėdau atsipūsti ir suvokiau, kad jau viskas padaryta, viskas numegzta, suorganizuota ir nebeturiu kur skubėti, pasijutau labai labai labai pavargusi.
Rodos, kai yra tikslų, kai turi daugybę darbų, tai ir to nuovargio nesijaučia, o vos viskas baigiasi, apima keista nuovargio būsena.
O man jau 37-oji nėštumo savaitė. Neseniai lankiausi pas savo gydytoją. Tyrimai neblogi, hemoglobinas iš 117 nukrito iki 111, bet gydytoja sakė nesijaudinti, tai normalu, ir kad jokių papildomų preparatų gerti nereikia. Jeigu tik ji žinotų, kad aš iki šiol gėriau ir geriu geležies vitaminus su folio rūgštimi, o hemoglobinas vis tiek krenta, ji turbūt kalbėtų kitaip.
Vaisiaus tonų aparatu (aš jį vadinu velnio išradimu, nes labai jis man nepatinka) paklausėm vaikučio širdelę. Vos ištvėriau tas 10 ar daugiau minučių, be galo sunku buvo gulėti ant kietos kušetės, ant dešinio šono. Skaičiavau minutes, kad greičiau viskas baigtųsi. Paskui mane pasvėrė, pamatavo. Per mėnesį priaugau 2 kg, tai iš viso jau 16 kg.
Pilvo apimtis beveik metras - 99 centimetrai. Galiausiai mane apžiūrėjo echoskopu. Šįkart 100 proc. patvirtino, kad laukiuosi mergaitės. Jos svoris jau 3,100 kg. O svarbiausia nuramino, kad artimiausiom dienom dar negimdysiu, nes jau buvau pradėjusi panikuoti. Didžiausią panikos grūdą man pasėjo atvažiavusi pasisvečiuoti mama.
Ji vos pamačiusi mano pilvą iškart pareiškė, kad vyro sugrįžtančio tikrai nesulauksiu, teks anksčiau gimdyt. Na nejuokais sunerimau, nes mama vis kartojo, kad jos nuojauta niekada neapgauna. Be to, pagal horoskopo ženklą esu Žuvis, tai dukrytė turėtų būti Skorpionas. Nes iš kur pas mus giminėj Šauliai? :D
Tą naktį prieš užmigdama jaučiau siaubingą nerimą, net kvėpuoti darėsi sunku. Vis stebėjau, ar neprasideda sąrėmiai, kol galiausiai pradėjau viduriuoti. Kankinausi visą naktį, kol paryčiais galiausiai užmigau. Sukau galvą, kaip man vienai reikės važiuoti į ligoninę, tempti lagaminą, vienai kvėpuoti, stenėti. O kas pasitiks mūsų dukrytę? Svetimi žmonės?
Tai kam mes su vyru lankėm Šemetos kursus, kas dabar kirps virkštelę, kas pirmas paims ant rankų mūsų dukrytę? Kažkoks dėdė daktaras? Nuo tokių minčių galima ir išprotėti. Tad po vakarykščio vizito pas gydytoją nurimau. Apžiūrėjusi mane ji pasakė, kad gimdos kakelis suminkštėjęs ir sutrumpėjęs, bet svarbiausia, dar neatsivėręs. O aš dėl bereikalingai mamos sukeltos panikos maniau, kad iš poliklinikos teks važiuot tiesiai į ligoninę.
Grįžusi namo daviau velnių savo mamai, kad privertė mane panikuot. Ji atsiprašė, bet pareiškė, kad tokie dalykai greit gali prasidėti, tad ji manęs vienos tikrai nepaliks ir lauks kol žentas grįš namo. Tiesa, praėjusį šeštadienį ištrūkau iš namų ir Skalvijos kino teatre žiūrėjau filmą "Flamenko, flamenko". Pasisėmiau daug gerų emocijų, o svarbiausia susitikau su šokių kolegėmis ir vadovėmis. Taip gera buvo visas pamatyti.
Turiu naują aistrą - mezgu Kalėdų dovanom šalikėlius iš tų korėtų siūlų. Taip įsijaučiau, kad negaliu sustot. Ką reikės veikt, kai baigsis siūlų kamuoliukai?
Minėjau, kad kartu su MK mamytėm organizavom "Kūdikio sutiktuvių" vakarėlį. Prisipažinsiu, niekada nedalyvavau panašiame vakarėlyje, tad neturėjau minčių, kaip jį organizuoti. Bet labai noriu padėkoti visoms, kurios man padėjo. Kiekviena mama ateidama atsinešė savo pačios pagamintą patiekalą. Maisto buvo tiek daug, kad valgiau dar dvi dienas. Juokiausi, kad nė vienos viešnios neišleisiu išeit namo, kol jos visko nesuvalgys.
O mano namai tiek mažų vaikučių dar nebuvo matę. Prisipažinsiu, galvojau, kad per vaikų riksmus, šauksmus nesusikalbėsim ir nepaplepėsim, o mamos visą vakarą "ganys" savo vaikučius. Bet vaikai ramiai sau žaidė Beno kambaryje. Tik mano mažiukas nebuvo nusiteikęs bendrauti. Kai į namus pradėjo plūsti svečiai, jis nulindo į virtuvę ir sėdėjo kamputyje tol, kol užmigo. Pabudęs jis vis tiek buvo nedrąsus, vos tik koks mažas vaikutis prie jo priartėdavo, maniškis puldavo į ašaras.
Bet nepaisant to, vakaras buvo puikus. Be senbuvių vilniečių susipažinome su dar dviem naujom mamytėm - Viktorija ir Renata. Susipažinimui kiekviena mamytė traukė širdeles su ten užrašytu žodžiu ir sakė palinkėjimus. Tiesa, dieną prieš "Kūdikio sutiktuvių" vakarėlį sumąsčiau, kad visoms vakarėlio dalyvėms reikėtų įteikti mažas atminimo dovanėles.
Tad numezgiau kiekvienai mamytei po kojinytę, o į jos vidų įdėjau palinkėjimą. Liko viena nepadovanota kojinytė, skirta Laurai (Laurittai). Ir toks palinkėjimas - mintis: "Kūdikis - tai meilė, tapusi matoma".
Dar kartą noriu Jums, mamytės, padėkoti už visas šiltas dovanėles, už jūsų rankomis kurtus batukus, už nuostabius žaisliukus, sauskelnių vežimėlį (atsiprašau, Viktorija, kad nuotraukoje jo neįamžinau, nes Kasparas išardė), sauskelnių tortą. Lina, tau labai labai dėkoju už nuostabią dovanėlę, kuria džiaugsiuosi visus metus - už žurnaliuko "Tavo vaikas" prenumeratą. Nerealu! Taip pat ačiū Rimai už nuotraukėles, tikiuosi nesupyksi, kad jas čia paskelbiau.
Tad tokia gaida verčiu šį savo dienoraščio puslapį. Lauksiu grįžtančio vyro, rinksim naujus baldus, o senuosius ištremsim iš namų. Taip pat dar važiuosim pirkti svetainei valgomojo stalo. Negaliu dar gimdyti, kol stalo nėra namuose...
Iki kito, tikriausiai, paskutinio mano dienoraščio puslapio.
KRISTINA
Krisliukas
blogietee