Sveikos, mielosios, mūsų dienoraštuko skaitytojos. Štai ir prabėgo dar viena savaitėlė laukimo ir begalinio noro kuo greičiau susitikti su savo mažuoju stebuklėliu.
Deja, mažiukas visai neskuba ir šiltai sau gyvena bei auga mano pilvelyje. Savaites pradžioje buvom gydytoją, paklausė širdelės, kuri puikiai plaka, pažiūrėjo, ar užtenka vandenų, ar neminkštėja ir neatsidarinėja kaklelis, pasvėrė... Žodžiu, atlikome viską, kaip ir kiekvieną kartą, kitą vizitą paskyrė tai dienai, kada nustatytas gimdymo terminas.
Dabar mūsų krutuliukas sveria 3388 g, tad iki gimdymo, manau, dar šiek tiek priaugs ir pasirodys visu savo gražumu. Kas naktį jaučiu vis stipresnius paruošiamuosius sąrėmius, kurie, kaip nebūtų keista, valandą būna reguliarūs ir paskui staiga dingsta. Vos tik pasidžiaugiu, kad galbūt jau ir tenka nusivilti. Likusi nakties dalis būna tikras košmaras, tuoletą lankau kas pusę valandos, niekaip nerandu patogios pozos mums abiem, tad normaliai užmiegu tik artėjant rytui.
Dienos irgi nėra iš lengvųjų, nes krutuliukas nuolat juda, kruta, o kiekvienas judesys taip stipriai jaučiasi, kad kitą kartą net labai suskausta. Lyg to dar būtų mažai, jis kažkaip sugeba įsitaisyt skersai pilvo ir tuo metu iš skausmo negaliu net pajudėti, nes pilvas jau būna nebe apvalus, o trikampio formos. Ir visai nebūna juokinga, kai jis sugalvoja tokius triukus išdarinėti, kai būnu kur parduotuvėj ar mieste ir nera galimybes prigulti, kol viskas praeis.
Pilvukas jau tikrai nemažas ir judėti, tvarkytis namuose tikrai nėra lengva.
Mantukas - tikras mano pagalbininkas, visad atneša, jei ko paprašau, susirenka žaisliukus nuo žemės, kad man nereiktų per daug lankstytis ir dejuoti, ''kaip man sunku''.
Penktadienį vakare sulaukėme vyro mamos, Mantuko močiutės, kurios, kaip vaikas sakė, niekur nepaleis, kad pabūtų ilgiau. Smagu žiūrėti, kaip jie vienas kito pasiilgę, valgo, miega, žaidžia kartu. Na o man belieka tik ramiai tysoti an sofos nesukant dėl nieko galvos ir, kaip sako anyta, kaupti jėgas didžiajam įvykiui.
Turbūt esu viena iš tų laimingųjų, kurioms pasisekė, nes anyta tikrai superinė moteris. Su ja gali apie viską pasikalbėti ir dar labiau pakilo ji mano akyse, kuomet viską palikus, mielu noru atvažiavo pabūti pas mus ir su nekantrumu laukia būsimojo anūkėlio.
Žiūrint į ją, man vis kyla klausimas, iš kur ji gauna tiek energijos? Visą dieną sukasi kaip vijurkas, dykauja su Mantuku, kuris jau neatlaikė močiutės tempo ir antros dienos vakarą "lūžo" tiesiog per 5 minutes, atsirėmęs į mano pilvuką.
Šiam karteliui tiek ir labai labai tikiuosi, kad jau netrukus galėsiu pasidalinti Naujagimiu klubo dienoraštuku.
Nors ir išvargusi, bet laiminga mama Rasa
Krisliukas