Gal ir truputį pavėluotai pradedu rašyti, bet laikas slenka taip lėtai, todėl bandau visaip jį pagreitinti. Tai štai ir bandau rašyti, pasidalinti patirtimi, nes apie tai kas nutiko mums 32 nėštumo savaitę informacijos ypatingai daug ir nėra. Bet apie viską nuo pradžių, o šios savaitės džiaugsmai bus aprašyti kitame straipsnyje :)
Na ką, nėštumas buvo planuotas ir ta žuvelė užkibo labai greitai. Kaip prasidėjo netikėtai, tai taip pat ir netikėtai pasibaigė visi pykinimai. Septintą nėštumo savaitę turėjau pirmą apsilankymą pas pribuvėją (gyvenam Švedijoje, o čia būtent jos ir rūpinasi nėštukėmis ir naujagimiais, daktaras kviečiamas tik ypatingu atveju) ir ji kaip tyčia paklausė apie pykinimą, pasakiau, kad visai nesijaučiu nėščia, net nežinau kas tas pykinimas. Ir kaip jūs galvojat, o gi tiesiai Dievui į ausį šitas mano pasakymas, kitą rytą net į virtuvę kojos įkelt negalėjau. Draugystė su rytiniu pykinimu tęsėsi iki, kiek pamenu, 14 savaitės. Pirmus vaikelio pakutenimus pajutau 17 savaitės pabaigoje, visiems keista, jog taip anksti, kadangi tai mano pirmasis nėštumas, o vyras teigia dar anksčiau pajutęs, na bet žinot tuos vyrus, jie "pajaučia" viską anksčiau. 19 savaitę darė ultragarsą, labai norėjom sužinoti mažylio lytį, gaila, bet nesirodė, už tai pamatėme jį čiulpiant nykštuką, dar ir ultragarso nuotraukoj tai užfiksavo :) Dėl širdelės teko dar du ultragarsus daryti ir dar vienas laukia sausio 24d. Kadangi tas mūsų mažylis labai jau paslaptingas, ne tik nenori pasirodyti kas yra, bet ir širdelės rodyti nenori. Dabar jau 33 savaitė prasideda ir visos persileidimų baimės jau praėjusios, bet atsiranda kitos-priešlaikinio gimdymo baimės. Po 32 savaitės įvykio jos dar labiau padidėjo, dabar kaip ant adatų esame.
Atsiprašau visų, jei per daug ar labai neįdomiai, bet kiekvienai, jos istorija atrodo pati įdomiausia ir verčiausia skaitymo. Bandžiau visas 32 saivaites aprašyti kuo trumpiau, kad tik supažindinčiau su savo pilveliu šiek tiek, o svarbiausia nėštumo dalis tai tos adatos, dėl jų ir pradėjau šias rašliavas. Noriu pasidalinti su visom savo patirtim, nes kiek visur skaičiau apie tai net neužsimenama, kiek kalbėjau su jau esamom mamytėm, jos net nežinojo, jog dar ir taip būna. Na bet apie smagumus parašysiu rytoj, nesu mėgėja naktinėti, o jau 23:00.
Ačiū visiems kas skaitėt!
