Pamačiusi savo tik ką gimusį vaiką, motina instinktyviai linksta prie jo, nori paimti jį į rankas ir prispausti prie savęs. Pasak Nėščiųjų sveikatingumo mokyklos vadovo, gydytojo ginekologo Romualdo Šemetos, tai pati natūraliausia iš visų egzistuojančių šiame pasaulyje reakcijų, nes ji išreiškia ypatingą ir pagrindinį motinos poreikį.
Po gimdymo meilė yra ne tik emocinis variklis, bet ir būtina vaiko egzistavimo biologinė sąlyga. Be jos, be tų sūpavimų ir apsikabinimų, kurie juos lydi, vaikas nusilps ir gali mirti tikrąja žodžio prasme. Tokia vaiko būsena vadinama marazmu (graik. ”marazmus” - liūdintis).
XIX amžiuje marazmas buvo beveik pusės mirusių vaikų priežastimi. Dar iki XX a. pradžios beveik 100 proc. vaikų mirčių prieglaudose įvykdavo dėl šios būsenos. Kaip keistai ar neįtikinamai beskambėtų, šie vaikai mirdavo dėl to, kad juos niekas prie savęs nepriglausdavo. Kaip ne gaila, šiandien pas mus dar labai daug atstumtų vaikų, vyrauja vaikų smurtas. Argi ne čia mums reiktų ieškoti paauglių, vėliau ir suaugusių nusikalstamumo, žiaurumo, sadizmo priežasčių?
Vaikas jaučia, kaip jis gimsta
Kadangi vaikas jaučia, kaip jis gimsta, labai svarbu, kad jis gimtų šiltoje, žmogiškoje aplinkoje, suteikiančioje jam saugumo ir paramos jausmą. Jis jaučia švelnumą, meilų prisilietimą. Tačiau gimstant reaguoja ir į visiškai kitą aplinką: ryškią lempų šviesą, elektroninių prietaisų garsus, šaltą, abejingą atmosferą, kuri taip dažnai asocijuojasi su medicininiu gimdymu.
Kol vaikas dar yra įsčiose, jis yra neatskiriama motinos dalis. Po gimimo, kada jis įgauna galimybę individualiai elgtis, jie tampa dar artimesni. Gamta taip sutvarkė, kad gimęs vaikas turi viską, kas būtina jo išgyvenimui. Netgi naujagimio išvaizda, jo veidas su išpūstais žandukais verčia žmogų šypsotis.
Tačiau tai įvyksta su sąlyga, jeigu jis bus betarpiškame kontakte su savo motina. Suprantama, kad jis dar negali išreikšti savo norų. Jam reikalingas maistas, šiluma, poilsis ir saugumas bendraujant su aplinkiniu pasauliu. Aplinkinį pasaulį - žmones, daiktus – jis suvokia pojūčiais, prisilietimu, klausa, regėjimu, skoniu ir uosle. Nuo pat gimimo momento, tam, kad jis išgyventų, jam reikalingas saugumas. Ieškodamas šio saugumo naujagimis kreipiasi į motiną.
Šios žinios ir jų revoliucingas charakteris pirmą kartą pateikia supratimą apie dar negimusio vaiko sąmonę. Jis dar neįstengia suprasti suaugusio žmogaus žodžių ar judesių, tačiau jis ypatingai jautrus emocijų niuansams. Jis gali jausti ir reaguoti ne tik į tokias stiprias emocijas, kaip meilė ir neapykanta, bet ir į tokias sudėtingas emocines būsenas, kaip prieštaringi jausmai ir neapibrėžtumas.
Jeigu moteris dėl tam tikrų priežasčių svarsto ar nešioti nėštumą, ar ne, jos intuityvūs ryšiai su įsčiose esančiu vaiku sutrinka. Ir jeigu ji visgi nusprendžia gimdyti, tokiais atvejais yra didesnė rizika savaiminiam persileidimui ar priešlaikiniam gimdymui: vaikas įsčiose pajaučia, kad jis yra nelaukiamas. Ir, atvirkščiai, jeigu kūdikis yra laukiamas, vaikai gimsta stipresni, mažiau stebima įvairių gimdymo komplikacijų.
Motinos ir vaiko tarpusavio ryšiams pavojinga yra ir gimdymo baimė
Norint turėti harmoningus ryšius su savo vaiku, besilaukianti moteris turėtų vengti rimtų psichologinių filmų ir laidų, reikalaujančių filosofinių apmąstymų. Pastebėta, kad intelektas slopina įgimtą ekologinę intuiciją.
Ryšio susiformavimui ypatingos reikšmės turi pirmos akimirkos po gimdymo. Šis pirminis ryšys yra ypatingų santykių pasekmė, kuris susiklosto tarp naujagimio ir tėvų iškart po vaiko gimimo. Jis yra instinktyvus ir genetiškai užprogramuotas. Tarpusavio ryšys užsimezga tiesioginiu prisilietimu prie vaiko, kalbant su juo, glostant, maitinant krūtimi, motinos kvapu.
Tik ką gimusį mažylį reiktų iškart paguldyti ant nuogos motinos krūtinės. Būtina, kad tik ką užgimus mažyliui, gimdykloje būtų tyla. Pirmas balsas kurį mažylis turi išgirsti yra motinos, bet ne akušerės balsas. Tai žinomas imprintingo fenomenas.
