Broliukai

 Jis pamiklino tada dar mažyčių pirštukų užuomazgas, pasiūbavo savo gyvybės pumpurą, tvirtai judindamas klubus įsitaisė patogioje lovytėje – tvirtai įsikabino į gyvenimą. Tada nušvitom, apsidžiaugėm, iš karto apglėbėm stebuklinga meile ir laukimu. Laukėme nuostabiausio vaikučio, kas kartą pasvajodami koks Jis, kas Jis, kaip Jis tvarkosi ten viduje su vykstančiais stebuklais, kaip klojasi pataliukus, kaip išauga lovytes, kaip supasi paslapčių verpetuose. P arba H – sesė arba brolis. Mylimas, laukiamas, nenuspėjamas.

Ryškiame ekrano vaizde pirmiausia pastebėjome kumštukus bandančius trinti akutes, vėliau atsikišusią nosytę, ir labai ryškų takelį nuo jos link kampuotų lūpyčių. Ej, kaip tiksliai atkartoti vyresnėlio bruožai. Pamenu, pabundu ryte, sunkiai pakeliu svirduliuojančią galvą ir bandau pažinti savo sūnelį. Iš viso kamuoliuko kyšo tik nosiukas ir tas ryškus takelis... kampuotos, aiškių kontūrų lūpytės. Ežytis – nusprendžiame vienbalsiai. Ir nuo tada dygliuotas padarėlis tampa skambiausiu žodžiu, gražiausiu epitetu apibūdinančiu mūsų žmogeliuką.

Brolis – sako gydytoja, man nespėjus net pagalvoti: „ na pagaliau sužinosiu“. Neturėjau sukūrusi nei džiaugsmo, nei nusivylimo scenarijaus. Tiesiog akivaizdi tiesa. Tie maži kumščiukai matomi ekranėlyje, ta nosytė ir mielos lūpytės, ta koduota kalba, kurią kalbėjomės 9 mėnesius buvo – vis dar yra – mano antro stebuklingo sūnaus gyvenimo pradžia.

Dabar mūsų namuose vis dažniau skamba žodis „broliukai“ ir kas kartą linksniuojamas ne tik mamos, tėčio, Marko, bet ir H vardas.