Šeimų romuvoje šį mėnesį svečiavosi gimties virsmo žynė ir dula Ingula Rinkevičienė, kurios patirtis ir žinios leido giliau pažvelgti į gimties virsmo tradicijas. Daugiau apie Šeimų romuvos rengiamas paskaitas ir užsiėmimus rasite čia.
Šios tradicijos, anot Ingulos, tebėra svarbios ir šiandien, iškyla iš kolektyvinės pasąmonės gelmių, kad vestų mus per gyvenimą. Tradicijos palengvina virsmo išgyvenimą, todėl pažinti ir puoselėti jas verta ir mūsų dienomis. “Kodėl tradicijos nemiršta? Okupacijos metu penkiasdešimt metų mes turėjome spaudimą, kad mūsų tradicijos būtų nutrauktos, numirtų, bet kažkur giliai širdyje jauti, kad kažko lyg ir pritrūksta. Ir net nutraukiant tradicijas yra kolektyvinė sąmonė, kuri leidžia iš giluminių sielos gelmių tarsi ištraukti senuosius archetipus ir papročius. Sunku įvardyti, bet jauti, kad tai yra tikra. Kodėl aš sakau tikra? Tradicija nėra tiesiog kažkokie ritualai, kad mums būtų gražu ar smagu juos daryti. Jos turi aiškų, žemišką pagrindą, ir kai toks pagrindas yra, mes be jo negalime eiti toliau, mums jis reikalingas kaip gyvybės šaltinis, kaip gyvybės vanduo. Kai kažkas nutraukia tas tradicijas, tai mums tarsi nukerta šaknis, dėl ko mums tampa sunku žydėti. Pažįstant savo šaknis, yra daug lengviau gyventi, eiti per visus virsmus, kuriuos turi gyvenimas,” - sako gimties virsmo žynė Ingula Rinkevičienė.
Tradicijos svarbios, nes sukuria psichologinį pagrindą tokių stiprių virsmų, koks yra gimdymas, išgyvenimui, o kartu ir perduoda mums praktinę, šimtmečių patikrintą patirį, kuria galime vadovautis ir palengvinti tokią kelionę. Dalinamės Ingulos pasakojimu apie tradicijas, vedančias moterį ir visą šeimą per gimties virsmą.
Prausynų ritualai - palydėjimas į gimdymą
Viena iš gražių tardicijų yra palydėjimas į motinystę - tai atkurtos ir labai paplitusios tarp moterų prausynų apeigos. Prausynų apeigos, kurias dabar atliekame, nėra paliudytos folkloro šaltiniuose, bet mes daugybės dalykų nežinome, nes senoji tradicija buvo nutraukta ir daug kas pamiršta, paslėpta po užmaršties šydu. Ieškodama informacijos supratau, kad bendruomenėje moterys burdavosi kartu ir lydėdavo moterį į gimdymą. Ir prausimas yra viena iš pamirštų tradicijų, kurias galima atgaivinti ir jau jos yra atgaivintos taip, kad mes galėtume jas suvokti. Daugybėje kultūrų yra uždarymo ceremonija, tad natūraliai peršasi išvada: kas yra uždaroma, tas turėjo būti atidaryta. Žinoma, ir pats gimdymas yra didžiulis atsivėrimas ir virsmas, tačiau norisi dar iki to moterį palydėti ir pastiprinti.
Prausynos yra daromos bendruomenės moterų, dažniausiai pirtyje. Moteris palydima gimties taku - patiesiamas lininis rankšluostis, papuošiamas gėlių žiedlapiais ar šakelėmis. Šiuo rakšluosčiu būsima gimdyvė eina iki papuošto, jai paruošto krėslo. Moterį lydi artima moteris, draugė, kuri jau gimdė ir žino, koks tai yra virsmas. Perėjimas gimties taku - tai simbolinis gimdymo kelio įveikimas. Tuomet moteris nuprausiama savo bendruomenės moterų su didžiule meile, sakant linkėjimus, dainuojant liaudies dainas.
Prausynas atliekančios moterys įteikia gimdyvei gimties marškinius, kuriuos pačios ir siuvinėja, papuošdamos apsaugos, Laimos, gyvybės medžio ir kitais svarbiais apsauginiais simboliais, baltų ženklais. Indėnų tradicijoje lygiai taip pat buvo moterys palydimos į gimdymą užrišant raudoną juostelę ant pilvo. Kiekviena moteris ateina ir ant tos juostelės prisega “žiogelį” arba užriša mazgelį ir nėščioji tą juostelę nešioja iki pat gimdymo. Gimdymo metu tie mazgeliai atrišinėjami, kad viskas pasileistų ir gimdymas vyktų sklandžiai.
Panašią tradiciją turime ir mes - jei gimdymas būdavo sunkus, neprogresuodavo, pribuvėjos atrišdavo visus mazgelius, išrišdavo plaukus, atidarydavo krosnyje visas užsklandas, kad viskas atsileistų. Tad kol mūsų tradicija nebuvo nutraukta, turėjome daug panašių ritualų, padedančių išgyventi gimties virsmą.
Taip pat prausynų metu mamai dovanojamas rankšluostis, kurį ji gali padovanoti akušerei arba pribuvėjai, nuplovusi rankas po gimdymo. Plauti pribuvėjai rankas po gimdymo yra viena iš lietuviškų gimties tradicijų. Taip išreiškiama padėka naujagimį priėmusioms rankoms, pagarba pribuvėjos darbui.
Nuprausus mamą, prausynų metu jai yra šukuojami plaukai, iššukuojami visi mazgeliai linkint, kad gimdymas būtų sklandus. Plaukų šukavimas kaip ritualas atliekamas ir mergvakario bei nuometavimo apeigos metu, tai yra moteriškų apeigų vienas stipriausių akcentų, apdainuotų ir liaudies dainose. Yra daug liaudies dainų apie deivę, šukuojančią plaukus.
Gimdymas - krosnies griūtis
Pats gimdymas, žinoma, taip pat yra labai stiprus virsmas, kurio metu moteris tampa mama. Kaip aš mėgstu sakyti, iš “aš” virsta į “mes”. Gimties virsmas yra labai stiprus, sukeliantis egzistencinių klausimų: “kaip aš dabar gyvensiu?”, “ar aš save prarasiu?”.
Gimdymo metu moteriai yra labai svarbus saugumas, jaukumas, todėl gimdydavo moterys pirtyje, klėtyje arba namuose su artimiausiais žmonėmis - pribuvėja ir šeimos nariais. Saugumas svarbus ir šiandien, nes gamta taip sutvarkė, kad moteriai pajutus nesaugumą, gimdymas laikinai sustoja, kad ji galėtų nubėgti į saugią vietą. Tai evoliuciškai nulemta, kad gimdanti moteris galėtų išvengti priešų ir plėšrūnų ir saugiai pagimdyti. Todėl nieko nuostabaus, kad gimdant nesaugioje, nejaukioje aplinkoje dažnai moteriai prireikia medicininių intervencijų, gimdymo skatinimo.
Saugumą gimdymo metu užtikrino pribuvėja, kuri ne tik išmanę apie gimdymo fiziologiją, turėjo medicininių žinių, bet žinojo ir maginių priemonių gimdymui palengvinti. Įdomu, kad vaiką visą laikotarpį iki vardynų tepdavo anglimi, kad jo nenužiūrėtų. Čia yra gražios sąsajos su krosnimi, nes apie gimdymą būdavo sakoma “krosnis sugriuvo”. Moterys, kurios gimdė, žinos, kad gimdymo metu gimda įkaista lyg krosnis. Vaikelis yra įmetamas per kaminą gandro ir per krosnį atsiranda šeimos židinyje. Čia labai norėtųsi pacituoti mitologą dr. D. Razauską: “Kaip pro krosnies kaminą trobon patenka aitvaras, taip pro krosnies kaminą iš dvasių pasaulio, dausų, sugrįžta raganos, mirusiųjų vėlės į joms skirtą šventę, pro tą patį kaminą, taigi pro krosnį, vėlės į gyvųjų pasaulį sugrįžta ir kita prasme - naujam gyvenimui kaip naujagimis. Kaminas yra tarsi kelias, kuriuo mirusiųjų vėlės palieka šį pasaulį, o naujagimiai ateina, atsiranda ir patenka į namų židinį.” Tad kamino vaizdas yra tarsi kanalas, kuriuo vėlės vaikšto iš gyvenimo ir į jį. Teko tą pajusti ir praktiškai: praėjus keturiasdešimčiai dienų po gimimo daromos vardynos. Iki tol vaikas yra suvokiamas kaip tarsi dar negimęs, tarsi dar ne čia. Ir praktikoje labai pasijaučia, kad tos sielos, kurios neužsilieka, kurios iškeliauja tuoj po gimimo, tie vaikai nenubunda (nepradeda šypsotis, aktyviau reaguoti į aplinką) praėjus keturiasdešimčiai dienų, o tarsi ir lieka anapusiniame pasaulyje. Tėvai dažnai irgi pasijaučia, tarsi augina svetimą vaiką. Yra daug lietuvių liaudies pasakų, pasakojančių apie laumių sukeistus vaikus, kurios irgi atspindi tokį jų pajautimą. Jausmas būna toks, tarsi durys atsiveria, žmogus pastovi tarpduryje, bet net neįeina į kūną.
Įvedimas į pirtį
Galiausiai yra išvedimo iš gimdymo, uždarymo ritualas. Visose kultūrose jis atliekamas praėjus maždaug 40 dienų po gimdymo ir yra susijęs su vardynomis. Kartu įvyksta ir vaiko vardynų, ir moters pakėlimo į motinas apeiga.
Tas laikas po gimdymo yra labai svarbus. Lietuvių tradicijoje girdime frazę “viena koja karste”, nestai yra laikas, kai norisi truputėlį susikaupti, nesiblaškyti, o tai susiję ir su fiziologija. Prisiminkime senas močiutes, kurios pasakoja, kaip pagimdė kur nors dirbdamos laukuose ir paskui toliau ėjo dirbti. Dažnai matome paskui senatvėje jas susilenkusias, nes gimda “sėda” nuo labai didelio krūvio. Dar yra pasakymas: “Kaip tu praleisi 40 dienų po gimdymo, taip tu keturiasdešimt metų ir gyvensi.” Gerai būtų nepervargti, leisti sau ilsėtis.
Moterį po keturiasdešimt dienų vesdavosi į pirtį. Šią tradiciją perėmė ir krikščionybė, teigdama, kad prieš eidama į bažnyčią ji turi nusiprausti, nes kraujuoja ir yra nešvari. Baltiškoje tradicijoje tos nešvaros sampratos nebuvo, bet moterį taip pat prausdavo. Kartu per vardynas prausdavo ir vaikelį.
Nėštumo metu visi moters kaulai ir audiniai suminkštėja ir po truputį veriasi, kad būtų lengviau išeiti vaikeliui. O po gimdymo moteriai kyla noras sugrįžti į save, į savo kūną. Tada yra daroma ceremonija, kai moteris visa užrišama, įvyniojama į medžiagą, suvystoma tam, kad ji pajaustų, jog kūnas sugrįžta į savo vėžes. Kartu iš dvasinės pusės tai yra padėka ir pagarba savo kūnui, kad jis išnešiojo ir pagimdė. Mamai yra svarbu jausti, kad ta padėka kyla ir iš aplinkinių už naujos gyvybės atnešimą į pasaulį.
