Taigi... Sulaukiau ir aš to stebuklingojo mėnesio! Kada bet kurią akimirką gali užsidegti nauja žvaigždelė danguje <3 Atrodo visi darbai nudirbti, kraitelis suruoštas, tiesiog reikia sulaukti savo stebuklo. Ne retoj situacijoj pagaunu save galvojančią, kad va jau labai greitai analogišką situaciją papildys trečias asmuo. Mažas žmogutis. MŪSŲ žmogutis. Filmus žiūrėsime nebe 2, o jau per vidury gulės ir trečias. Prie ežero važiuosim ne dviese, o trise, eisim pasivaikščiot ne šiaip laisvom rankom, o stumsim vežimėlį ir t.t. Koks magiškas skaičius 3...
Porą kartų buvo apėmusi krizė: ar aš sugebėsiu? Ar aš žinosiu, kaip juo pasirūpinti? Ar aš suprasiu ko jis nori ir kokie jo poreikiai? Ar aš žinosiu, kaip jį tinkamai aprengti ar kokius vaistukus suduoti... Ir suvokiu, kad aš gi nieko nežinau... Bet iš kur man ir žinoti? Tada apkabina vyras ir pasako, juk aš ne viena. Prasidėjus naujam gyvenimui ir mūsų naujam gyvenimo etapui, augs ne vienas žmogus, bet augsim visi trys. Augsim ir mokinsimės. Mokinsimės gyvenimo iš naujo. Mokinsimės viską pažinti dar kartą. Augsim ir tobulėsim, dėl savo angelėlio... Gal aš nebūsiu pati geriausia mama pasaulyje, bet tikiu, kad būsiu pati geriausia mama bent vienam žmogučiui šioje begalinėje visatoje. Bent jau stengsiuosi iš visų, tokia būti, būtent jam, o ne kažkam... :)
Ko gero tai prieš paskutinis mano įrašas čia ir dėl to visai man neliūdna, nes tai reiškia, kad aš sulaukiau, ko laukiau visus tuos mėnesius, kurie, beje, pralėkė žaibo greičiu.
Jau visai čia pat, ta akimirka, kai antrąją savo širdelę nešiosiu nebe savyje, o ant savo rankų... Iki dar vieno pasimatymo, mamytės. :)
Pagarbiai jūsų,
M3
