Sveiki, aš dar per visą savo draugystę su "Mamyčių klubu" nepasakojau Gabrielės gimimo istorijos.
Manau, artėjant antram gimdymui ir pačiai labai smagu bei malonu ją atsiminti. Aišku, kaip ir visoms, jei būčiau pasakojusi po keletos valandų po vaiko gimimo, matyt, sakyčiau, kad pats procesas nėra itin malonus ar visiškai neskausmingas, bet tikrai ištveriamas ir atperkantis visas kančias!
Pradėsiu nuo to, kad nėštumas buvo labai lauktas ir planuotas!
Nėštumas nebuvo labai jau lengvas. Pykino ir svoris krito iki 5 mėnesio, visą nėštumą kankino pilvo ir nugaros skausmai. Į nėštumo pabaigą teko pagulėti ir patologiniame skyriuje.
Gydytojai prognozavo ir priešlaikinį gimdymą. Bet visų nuostabai, atvaikščiojau visas 40 savaičių. Gimdymo terminas buvo numatytas 2010 m. lapkričio 12 d. Kilogramų aritmetika: nuo 25 iki 39 savaitės +9 kg, nuo 39 iki 40 sav. -1 kg. Po gimdymo +8 kg.
Lapkričio 11 d. numatytas paskutinis vizitas pas prižiūrinčią gydytoją-ginekologę. Po apžiūros ji mane patikino, kad vėliausiai vakare jau turėčiau išvažiuoti į ligoninę, nes kaklelis jau atsivėręs 2,5 cm, vaikas labai žemai nusileidęs. Visą vakarą iki pat išnaktų pralaukusi kažkokių ženklų, kad tuoj gimdysiu ir jų nesulaukusi nuėjau miegoti. Naktis buvo sunki, vias pabusdavau apsižiūrėti, ar nenubėgo vandenys. Laukiau, bet nieko...
Išaušo numatytoji lapkričio 12 diena. Jokių ženklų apie artėjantį gimdymą nebuvo. Atvirkščiai, jaučiausi puikiai. Tvarkiausi namus, ruošiau pietus. Laukiau iš darbo grįžtančio vyro. Grįžo vyras, papietavom, sakau, važiuojam po parduotuves dar pasivažinėti, man labai prireikė knygos savo princesei "Penkeri mano gyvenimo metai. Mažylio dienoraštis" ir šiaip gal ką rasiu, ko dar neturim leliukui.
Vyras spyriojosi, sako, juk bet kada gimdyti gali, o dar žygiams pasiruošusi po prekybos centrus. Bet kadangi mano užsispyrimas buvo didesnis, jam teko nusileisti. Išvažiavom.
Aplankėm visas mano norimas parduotuves ir galiausiai nuėjom apsipirkti į maisto prekių parduotuvę. Pajuntu, kaip koja nubėga šilta bangelė. Hmm..pagalvoju, gal jau nebelaikau šlapimo... Pasipasakoju vyrui ir nuskubame prie kasų, skirtų greito aptarnavimo ir nėščiosioms bei tėveliams su mažyliais.
Ten prieš mus stovėjo kelios garbaus amžiaus močiutės. Mane nudiegia skausmas. Susiriečiu. Pardavėja, pastebėjusi, kad man negera, prašo mus praeiti be eilės. O tada kad užvirs pykčio ir visokių žodžių lavina, kad net nesitiki, kad tokios močiutės moka iš vis taip bartis. Bet man jau nesvarbu, savijauta tuo metu buvo tokia, kad nieko nebegirdėjau.
Paraginu vyrą užvažiuoti į namus. Norėjau dar atlikti dušo procedūras ir pasirengti mažylės atėjimui. O dar turime namie šuniuką, kuriuo reikėjo pasirūpinti, nes neaišku, buvo kada vyras grįš namo. Susiruošiam, susitvarkom ir mes jau riedam į ligoninę.
Priimamajame apžiūri gydytojas. Gūžteli pečiais tik, nes pats nesuprato, ar mano vandenys nubėgę ar ne. Pasiūlo gultis į gimdyklą, ir jei iki ryto neprasidės gimdymas, perkels į patologinį skyrių. Taip aš 23h 30 min atsiduriu gimdykloje. Skausmai dingo, sarėmių nejaučiu. Gydytojas ateina kas 30 min. tikrinti kaklelį. Jis veriasi.
Mane ramina mintis tik, kad nors kažkas vyksta. 2 h nakties akušerė matuodama vaiko tonusus, žiūri išpūtusi akis ir klausia, ar gerai jaučiuosi, ar nenoriu nuskausminamųjų. Sakau, o kam, juk nieko neskauda, viskas gerai. Ji su didele nuostaba sako, bet sarėmiai labai jau dideli, bent taip fiksuoja aparatas.
Nusijuokiu, jei tokie gymdymo skausmai tik, galėčiau ir 10 pagimdyt! 5h ryte nubėga vandenys. Kaklelis 5 cm. Gydytojas patikina, kad vakare prieš tai nubėgę vandenys tai šoniniai, bet nuliūdina, kad gimdymo veikla visiškai nustojusi, ir jei kaklelis iki 6 h ryto neatsivers nė vieno centimetro, teks skatinti. Matuoja tonusus vėl. Sąrėmiai labai dideli, bet jų visiškai nejaučiu. 7 h ryte ateina gydytojas pasitarti, nes kaklelis taip ir nebesivėrė toliau, ar noriu prieš skatinimą epidūrinės nejautros, ir pranešti, kad po pusvalandžio pradės skatinti. Sutinku su nuskausminamaisiais, nes nesu patvari skausmui.
7h 30 min anesteziologė atliko epidūrinę nejautrą, o 8h ryte jau stovėjo lašelinė su skatinamaisiais. Prasidėjo "linksmumas". Pajutau pirmuosius sąrėmius, skausmai didžiuliai, vartausi nuo vieno šono ant kito. Pirma šmėstelėjusi mintis, o kaip skaudėtų, jei nenuskausmintų? Ta mintis truputėlį net mažino skausmus.
Prasidėjus sąrėmiams, atsigavo ir kaklelio vėrimosi veikla. Pajutau, kad tuoj gimdysiu. 12 h subėga jau visas turintis būti personalas, nuprausia ir paruošia mane stumti. Pirmas stūmis... skausmai ir viena mintis, kad man nesigauna... Antras stūmis - jau išvargstu, suvokiu labiau, kad vėl nepavyko, ir supykusi ant savęs sakau gydytojui "einu namo, vis tiek neišeina".
Visi garsiai nusijuokia ir nuramina, kad viskas puiku, ir po sekančio stūmio jau turėsiu savo mergytę ant krūtinės. Ir jie visiškai buvo teisūs! 12h 45 min. trečias stūmis ir matau, kaip pakelia mano angeliuką! Jausmas neišpasakytas! Užplūsta euforija ir toks gerumas ant širdelės. Viskas atslūgsta, ir tik troškimas kuo greičiau man Ją padėtų ant krūtinės.
Matau, kaip suspindo vyro akys, pamačius užgimusią savo išsvajotąją dukrytę.
Labai noriu padėkoti personalui, kuris pasitaikė išties nuostabus, ir savo vyrui, kuris nė minutei nepliko manęs vienos, padėjo, kai tikrai to reikėjo, ir "nelindo" į akis, kai to nereikėjo!
Gimdymas truko pagal gydytojus 7 val. ir 50 min. Gabrielė gimė 50 cm, 3,240 g. Neplyšau, nesiuvo. Po gimdymo jaučiausi labai gerai. Net nenorėjau, kad vežtų lovoje į pogimdyvinę palatą, bet šį kartą aš jau pati nusileidau akušerei.
Dabar mano mergytei 2 metai ir 2 mėnesiai. Ji man jau tokia didelė atrodo, pakankamai savarankiška. Greitai bėga laikas.
Šiuo metu 16 nėštumo savaičių, jau laukiamės antrojo leliuko. Genetikė įžiūrėjo, kad broliuko. Gimdymo visai nebijau, bent jau kol kas, tik labai tikiuosi, kad jis bus sklandus, ir šį kartą nereikės skatinti. Bet jei jau reikės, tikrai ištversiu viską, o visi skausmai ir kančios pasimiršta labai greitai. Vaikiukai viską atperka!
Visoms nėštukėms labai linkiu ramaus likusio laukimo bei lengvo gimdymo! Patikėkit, per gimdymą jau bijoti tikrai nebėra kada!
Sekmės!
Laiminga mama ir nėštukė Marija
kodelcia
Krisliukas