Gimdymo baimė: kaip ją įveikti?

Gimdymo baimė: kaip ją įveikti?

21. Jul 2020, 10:44 Mamyčių klubas Mamyčių klubas

Ko dažniausiai moterys bijo gimdymo metu? Kiek baimės daro įtakos būsimam kūdikiui ir mamos sveikatai? Kaip moters psichika ir kūnas ruošiasi gimdymui? Į šiuos ir kitus būsimoms mamoms rūpimus klausimus atsako psichologė, dešimtmetį besigilinanti į nėštumo ir gimdymo psichologiją, www.sigita.eu autorė Sigita Valevičienė.

Dažniausios moters baimės gimdymo metu

Nėštumas ir gimdymas labai svarbūs bei emociškai intensyvūs patyrimai. Tai etapas, kai moters gyvenimas staiga apsiverčia ir ji virsta mama, o jos pasaulis pradeda suktis apie mažylį. Nenuostabu, kad tuo metu kyla daug jausmų. Baimė ir nerimas vieni iš jų. Kadangi esame visos skirtingos ir gyvename skirtingus gyvenimus, tai ir baimės kyla dėl nevienodų dalykų. Jei apibendrintume, dažniausiai, dirbdama su moterimis, išgirstu tokias baimes, susijusias su gimdymu:

  • baisu, kad negaliu numatyti ir kontroliuoti, kad tai nenuspėjamas procesas; 
  • skausmo baimė; baimė, ar viskas bus gerai su mažyliu ir manimi; 
  • komplikacijų baimė; 
  • baimė, kad pasimesiu, nežinosiu, ką daryti, panikuosiu; 
  • ar žmonės šalia manęs bus palaikantys; 
  • kaip mano vyras reaguos į gimdymą; 
  • ar aš žinosiu, ką daryti su mažyliu, kai jis gims. 

Šiame etape tam tikras nerimas yra normalus – jis verčia mus pasiruošti, mobilizuotis gimdymui. Jei nerimas yra labai intensyvus – svarbu pažvelgti, kas yra giliau. Viena akušerė man prasitarė, kad nėštumas – puiki galimybė pamatyti savo kūno stipriąsias ir silpnąsias vietas. Psichologine prasme vyksta tas pats. Dažnai baimės dėl gimdymo iškelia mums tokius klausymus – kiek mes pasitikime savo kūnu, kiek mes jį jaučiame, kaip sugebame toleruoti kontrolės praradimą, kiek sugebame atsiduoti procesui ir tikime juo, ar bijome vidinių pokyčių.

Kiek mamos psichologinė įtampa ir nerimas gali turėti įtakos būsimo kūdikio ir jos pačios sveikatai?

Mums visiems reikia streso, vadinamo eustresu, kuris palaiko organizmą ir padeda adaptuotis. Tai yra sveikas, aktyvuojantis stresas. Tačiau jei stresas yra didelis arba jis patiriamas nuolatos, tai turi įtakos sveikatai. Nėštumo metu moters organizmas ypač jautrus – ji smarkiai reaguoja į stresą, dėl kurio gali atsirasti padidėjęs kraujospūdis, širdies problemos, nemiga, galvos skausmai, valgymo sutrikimai. Tyrimai rodo, kad stiprus nerimas turi įtakos ir vaikeliui – jis gali gimtis mažo svorio arba būti neišnešiotas.

Pavyzdžiui, po katastrofų visada yra pastebimas didelis persileidimų ir neišnešiotų vaikelių gimimas tose teritorijose. Kai kurie tyrimai rodo, kad didelis stresas nėštumo metu susijęs ir su vėlesnėmis vaikų problemomis – dėmesio sutrikimais, padidėjusiu baimingumu. Manoma, kad tai gali turėti epigenetinių pokyčių, veikti vaikelio smegenų raidą ir imunitetą.  

Kaip kovoti su skausmo ir komplikacijų baime? 

Nors ne visos besilaukiančios nerimauja dėl gimdymo, tačiau tai tikrai būdinga mūsų kultūrai. Iš tiesų, gimdymo intensyvumas ne visada patiriamas kaip didelis skausmas ar kančia – gimdymas gali būti labai gražus. Deja, besilaukiančios moterys dažnai yra traumuotos savo mamų patirčių, kurios gimdė tikrai sudėtingomis sąlygomis sovietmečiu. Kartu mes turime internetinius forumus, drauges ir pažįstamas, kurios neretai skuba papasakoti savo „baisias" istorijas, žiūrime filmus, kur dažniausiai gimdymas prasideda ūmiai mašinoje, pora vos spėja nuvažiuoti į ligoninę, visi laksto, ji rėkia ir panašiai. Skausmas yra subjektyvus patyrimas. Tyrimais nustatyta, kad tikintis skausmo – jis patiriamas intensyviau, tuo tarpu, jei žmogus moka atsipalaiduoti, nukreipti dėmesį, turėti pozityvų nusistatymą – skausmas gali būti ne toks stiprus.

Visada patariu besilaukiančioms – stengtis atrasti tas istorijas, tas moteris, kurios gali papasakoti ir atskleisti teigiamą gimties patyrimą. Jei nėščioji važiuos į gimdymą kaip į gimtadienį, jei ji tikės savimi, didesnė tikimybė, kad tai bus gražus susitikimas su savo vaikeliu. Sporto psichologija jau seniai tai įrodžiusi, o sportininkai puikiai žino – mūsų nusiteikimas, veikia mūsų kūną.

Sportininkų, kurie ne tik treniruojasi, bet ir mintyse kuria vaizdinius, kaip jie pasieks geriausią rezultatą – realybėje pasiekimai yra geresni. Su gimdymu yra tas pats. Nusiteikimas turi įtakos, kaip jis vyks ir kaip moteris priims šį procesą.

Ar reikėtų visgi baimes nustumti į šalį ir labiau pasitikėti gydytojais ar likimu?

Kartu svarbu suvokti, kad tai nėra suplanuojamas procesas – kiekvienas gimdymas yra kitoks ir kelionė iš taško A į tašką B, neretai gali vesti per netikėtą tašką C. Išmokti priimti ne tik gimdymo, bet ir gyvenimo nenuspėjamumą – tikra pamoka, ypač reikalinga tėvams. Augindami vaikus, mes nuolat susiduriame, kad negalime visko kontroliuoti – traumų, ligų, netikėtumų.

Svarbu padaryti tai, ką galime, ir priimti tai, ko neįmanoma pakeisti. Grįžtant prie baimių, nėštumo metu svarbu tiksliai suvokti, ko bijome, vis sau priminti, kad mūsų kūnai sugeba užauginti naują žmogutį savyje ir jie turi labai daug išminties ir galių, kurios padės mažyliui atkeliauti į šį pasaulį. Mokytis atsipalaiduoti, nusiraminti, dirbti su kvėpavimu – tai, ką galima daryti viso nėštumo metu, kas tikrai padeda ir mamai, ir vaikeliui ramiau jaustis. Tai padeda ir gimdymo metu, ypač jei vyksta kažkas neplanuoto. Dirbant su poromis, pastebėjau, kad tikrai tokie įgūdžiai gelbsti ir susilaukus mažylio.

Kaip moters psichika ir kūnas ruošiasi gimdymui?

Visas nėštumas – tai pasiruošimas gimdymui ir motinystei. Vyksta fiziologiniai ir hormoniai pokyčiai, veikiantys moters emocijas. Tai, ką jaučia dauguma besilaukiančių moterų – padidėjęs jautrumas, verksmingumas. Nėščioji taip pradedame ruoštis pokyčiui, tokio jautrumo, emocionalumo labai reikia vaikeliui, nes taip galime subtiliai su juo sukurti ryšį. Sunkesnis kūnas, padidėjęs nuovargis leidžia mokytis pasirūpinti savimi ir sulėtinti gyvenimo tempą. Tokio ramaus buvimo labai reikia mažyliams. Nėštumo pabaigoje dažnai atsiranda „lizdo sukimo" sindromas, kada norisi būti namuose, tvarkytis. Moteris nori atsitraukti, atsiriboti. Tai svarbus etapas, kai tiesiog būtina susitelkti į save ir pasiruošti vaikelio atėjimui.

Pasiruošimas gimdymui poroje - kaip tinkamai tai daryti?

Pirmiausia – labai svarbu ruoštis ne tik gimdymui, bet ir vaikelio atėjimui į šeimą. Tam ruoškitės kartu (net jei vyras nedalyvaus gimdyme). Kūdikis yra ne tik džiaugsmas, bet ir didelis išbandymas porai. Vienas tyrimas parodė – tik 17 proc. porų santykiai pagerėjo po vaikelio gimimo. Tai patirtis, kuri gali tiek suartinti, tiek atitolinti. Jei pora sugeba konfliktuoti konstruktyviai, atsisakyti savo poreikių dėl bendrų tikslų, mato situaciją vienas kito akimis, tai didelė tikimybė, kad vaikelis atneš daug bendrumo jausmo.

Ruošiantis gimdymui, porai reikėtų pasidalinti savo įsivaizdavimais, mintimis, lūkesčiais, jausmais. Neretai pastebiu, kad vyrai nelabai supranta gimdymo procesą ir savo vietą jame. Jie dažnai turi daug klaidingų įsivaizdavimų ir mitų apie gimdymus. Kartais jie į gimdyklą eina kaip į karą, kurį reikia ištverti, ir savo nerimą bei baimes neigia. Kartais jie įsivaizduoja, kad ten reikės tik palaikyti už rankos ir visą kitą pasakys akušerės. Taip jie nusivilia patys ir nepateisina savo antrosios pusės lūkesčių. Pasiruošimas kartu, kalbant apie savo lūkesčius, gali padėti porai atrasti bendrumą ir tapti tam tikra prasme komanda, kuri gali patirti gražų susitikimą su vaikeliu.  

Kaip vyras gali pasiruošti gimdymui, ko išmokti, kad svarbią akimirką galėtų padėti savo antrajai pusei? Patirtis rodo, kad vyrams kartais elementari gimdymo fiziologija gali būti naujiena (pavyzdžiui, jog jis gali trukti 18 valandų ir tai nėra tik filmuose rodomas stūmimas). Dėl to svarbu suteikti esminių žinių, kas vyksta gimdymo metu, kaip jis vyksta, kas darosi moters kūne, kokia viso to prasmė ir reikšmė.

Kitas svarbus momentas – tai suvokti gimdymo psichologiją: kas darosi su moters psichika, kaip moteris jaučiasi ir reaguoja į gimdymą, kaip tai veikia gimdymo procesą. Tyrimai rodo, kad neišmanantys gimdymo vyrai neretai daro veiksmus, trukdančius gimdymo procesui – mažai liečia moterį, kalbina ją tada, kai reikėtų leisti jai būti tyloje ir ramybėje, asmeniškai bei skaudžiai priima jos reakcijas, žodžius. Vyrams svarbu žinoti ir konkrečius dalykus – kaip galima moterį laikyti per sąrėmius, kaip masažuoti, kaip jai padėti judėti, kvėpuoti, kaip pasirūpinti jos poreikiais, kad ji jaustųsi saugiai, patogiai ir galėtų susitelkti į save, savo pojūčius bei gimdymo procesą. Manau, kad svarbiausia – tai pasikliauti moters kūnu ir padėti jai patikėti savo galiomis. Pamatyti jos stiprybę, grožį, ištvermę ir padėti jai atrasti tai savyje. Tada, kai vyras suvokia proceso prasmingumą, jam lengviau priimti ir nebandyti moters „išgelbėti" ar visko kontroliuoti.

Ką moterys turėtų žinoti apie gimdymą ir kas jo metu vyksta? 

Svarbu prisiminti, kad gimdymas yra natūralus ir fiziologinis procesas. Gimdymo intensyvumas, skausmas – labai svarbi šio proceso dalis ir šis patyrimas nėra į nieką kitą panašus. Moters kūnas labai daug daro ir padeda. Jei nėščioji yra jautri skausmui gyvenime, tai nereiškia, kad ji sunkiai ištvers gimdymą. Kiekvieno sąrėmio metu, jei aplinka yra saugi ir palaikant, jei moteris rami, jos smegenys išskiria hormonus – oksitociną bei beta-endorfinus, kurie ne tik yra natūralūs nuskausminamieji, bet ir suteikia palaimos jausmą.

Dėl to gimdymas gali būti su visa amplitude jausmų – nuo „aš negaliu" iki nenusakomos euforijos. Klausydama savo kūno, moteris gali labai daug kuo padėti. Skausmas verčia moterį judėti ir ieškoti tinkamos pozos – tokiu būdu ji padeda vaikeliui įsistatyti į gimdymo takus. Kai moteris atranda tinkantį judesį, garsą ar pozą, jai dažnai skauda kitaip ir daug mažiau. Tikėjimas savo kūnu gali padėti jausti mažiau baimės. Kartu svarbu nepamiršti, kad dabar medicinos pasiekimai padeda, jei iškyla kokios nors komplikacijos ir pasaulyje dedamos didelės pastangos, jog sistema taptų orientuota į moterį ir vaikelį. Šiais laikais kreipiamas dėmesys ne tik į fizinę, bet ir psichologinę sveikatą, nuo kurios labai priklauso kūdikio raida. Mes turime puikias galimybes atsivesti į gimdymus artimus ir palaikančius žmonės – vyrą, drauges, dulas, kurie tikrai gali padėti jaustis saugiai bei ramiai.

Ar verta apsilankyti gimdyklose, dar besilaukiant? 

Taip, galima išsirinkti tuos gimdymo namus, kuriuose jausitės geriausiai ir saugiausiai. Iš kitos pusės, atvažiavus gimdyti į jau matytą aplinką, galite sumažinti stresą ir įtampa. Tokie elementarūs dalykai, kaip automobilio pasistatymas, susiorientavimas, pro kur įeiti, kur gimdyklos, kur priimamasis, gali sumažinti nereikalingą blaškymąsi.  

Kaip moteris sau, savo kūnui gali padėti paties gimdymo metu? 

Gimdymas yra reguliuojamas hormonų. Vienas iš esminių hormonų, nuo kurio priklauso gimdos susitraukimai – tai hormonas oksitocinas, dar vadinamas meilės ar ryšio hormonu. Mes jį patiriame mylėdamiesi, apkabindami mums artimą žmogų. Ir šis hormonas yra labai jautrus stresui. Dėl to tiek kalbame apie saugios ir ramios aplinkos sukūrimą gimdymo metu. Hormonai išsiskiria mūsų senosiose smegenyse – limbinėje sistemoje. Kuo moteris labiau „išjungia" savo pilkųjų smegenų „neocortex" dalį (atsakingą už sprendimus, kalbą, planavimą), tuo labiau aktyvuojasi jos senosios smegenys.

Šį procesą skatina išsiskiriantys hormonai (melatoninas ir endorfinai), tačiau mes galime sau padėti arba sutrikdyti šį „atsijungimą". Kad galėtų moteris atsipalaiduoti, „išsijungti" ir nugrimzti, jai gali padėti tyla, saugumas ir privatumas, fizinis komfortas, prieblanda, ramybė. Padėti sau moteris gali judėdama, gerdama vandenį, klausydamasi muzikos, skleisdama garsus, kvėpuodama, naudodama įvairius relaksacijos būdus. Dažnai labai padeda masažas ir prisilietimai.

Gimdymo procesą trikdo patys įvairiausi dalykai. Pirma, kaip jau minėjau, nusiteikimas, kad tai bus baisi patirtis arba nusistatymas, jog personalas bus priešiškai nusiteikęs, nepadės sukurti jaukios, ramios aplinkos gimdymo metu. Kai kurioms moterims gimdymo procesas vyksta puikiai ir be didesnių pasiruošimų, tačiau daugumai mūsų reikia susivokti ir pasiruošti, tam, kad galėtume sau padėti. Gimdymo patirties nuvertinimas (galvojimas, kad tai tik diena, kurią reikia ištverti) neleidžia sukaupti pakankamai „įrankių", kad priimtume gimdymą pozityviai. O nuo subjektyvios šio proceso patirties, kaip rodo tyrimai, iš tiesų labai priklauso ir tolimesnis mamos bei kūdikio ryšys, mažylio vystymasis.

Ar verta „prisirišti" prie tam tikrų nuostatų ir jų labai laikytis? Pavyzdžiui, kai kurios šeimos būna griežtai nusistačiusios prieš epidūrinę nejautrą, kitos – prieš skatinamuosius vaistus ir pan.

Svarbu suvokti kelis aspektus. Pirmiausia, kaip jau buvo kalbėta, gimdymas yra labai neprognozuojama, nenuspėjama kelionė. Ji nepaklūsta mūsų planams ir „prisirišimams". Tiek šeimoms, tiek specialistams čia reikia daug lankstumo ir išminties, pasirinkti tinkamai. Ir tas pasirinkimas yra geriausias, kai sprendžiama, kas tinkamiausia tai konkrečiai moteriai, esančiai toje konkrečioje situacijoje.

Ir visuotinių receptų čia nėra. Kitas svarbus momentas – tai, kad medicinos sistemoje sprendimą priima pats žmogus. Gydytojų pareiga yra suteikti informaciją, aptarti intervencijų privalumus ir rizikas, tačiau galutinį sprendimą priima žmogus, nes tai yra jo kūnas ir jo gyvenimas. Dėl to sklandus bendravimas tarp personalo ir šeimos yra labai svarbus, nes būtent tai padės priimti patį geriausią sprendimą.