Gimdymas – tai nuostabi patirtis moters gyvenime. Aš niekada iki šiol nebuvau patyrusi tokios euforijos, kol negimė sūnelis.
Aš gimdyti bijojau tik pačioje nėštumo pradžioje, o kuo nėštumas didėjo, tuo ta baimė blėso, tačiau ji atsirado vėl prasidėjus sąrėmiams. Nebijojau skausmo, bet tik to, ar aš mokėsiu pagimdyti, ar sugebėsiu išstumti vaikelį. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Gimdymo terminas buvo balandžio 29 dieną, ši diena vis artėjo ir mano noras kuo greičiau pamatyti savo sūnelį vis stiprėjo. Tačiau atėjus šiai dienai, mažylis išvysti pasaulio nepanoro. Praėjo dar viena diena – jokių pokyčių. Artėjo Mamyčių diena, o mano viltys pagimdyti iki jos išblėso.
Dieną iki Mamyčių dienos išvykau aplankyti savo tėvelių. Visi juokėsi iš manęs, kad dar imsiu ir kaime pagimdysiu, tačiau aš nesijaučiau, jog gimdysiu. Sakau, pamatysit, mano mažylis gims sekančią dieną po Mamyčių dienos.
Atėjusi mano krikšto dukra pasveikino mane su Mamyčių diena, labai mane pradžiugino ir supratau, kad jau greit būsiu tikra mama. Lydint savo krikšto dukrą, iš kaimynų kiemo išlėkė šuo ir pradėjo bėgti link mūsų ir šoko ant manęs, aš pargriuvau. Stipriai susitrenkiau, net nepamenu, kaip parėjau namo. Man taip stipriai skaudėjo kojas, aš negalėjau pajudėti, todėl vyras iš karto išvežė mane į ligoninę. Labai bijojau, kad mažyliui kas nenutiktų.
Priimamajame pirmiausiai nusiuntė mus į akušerijos skyrių, apžiūrėjo gydytojas, ar neprasidėjo gimdymas. Deja, neprasidėjo. Patikrino vaikučio tonus – tonai geri. Tada gydytojas iškvietė traumatologus, jie apžiūrėjo – stiprus dubens kaulų sutrenkimas. Paguldė mane į ligoninę, kad galėtų stebėti mus su mažiuku.
Išaušo Motinos dienos rytas – gimdyti nesiruošiu. Labai graži diena, o aš ligoninėj. Tik džiugina, kad kojas skauda mažiau ir galiu jau pavaikščioti. Vakarėjant apėmė keistas jausmas, kad gimdysiu, tačiau ne skauda, tiesiog jaučiu. Tačiau užmigau ir pabudau naktį, nes suskaudo nugarą, bet pagalvojau, kad čia dėl sutrenkimo, nuėjau į tualetą ir vėl užmigau.
Tačiau po valandėlės mane pažadino vėl tas pats skausmas ir tada supratau, kad jau atėjo laikas. Nulėkiau pas sesutę ir pasakiau apie skausmus. Ji iškvietė gydytoją. Po apžiūros iškart į gimdyklą, nes kaklelis jau beveik penkis centimetrus atsidaręs.
Paryčiais nuleido vandenis, tada paskambinau vyrui. Jo veidas buvo perkreiptas baimės ir užuojautos, nes mato, kaip man skauda, bet džiaugiuosi, jog jis buvo šalia, nes vienai iškęsti skausmus būtų labai sunku.
Sąrėmiai kas porą minučių ir kaklelis visiškai atsidaręs, tačiau nėra stangų, todėl gavau dozę skatinamųjų, o tada viskas per penkiolika minučių ir gimė Pijus. Jis gimė Gegužės 3 dieną, kaip ir sakiau, sekančią dieną po Motinos dienos.
Visas gimdymas nuo pirmo pajausto sąrėmio iki Pijaus verksmo tęsėsi apie 8 valandas. Skausmas pakenčiamas, neišleidau nė garselio.
O baimė gimdyti – išnyko paskutinę minutę, nes supratau, kad tuoj pamatysiu savo stebuklą. Antrą kartą tikrai gimdyti nebijočiau, o va odontologų baimė neišnyko, net po gimdymo.
laurora