Rytais geriant kavą, imi nevalingai šypsotis. Ne dėl to, kad jau žinai ar jauti, o dėl laukimo akimirkos, kuri teka kiekviena tavo gyslele.Taip laukiu ir aš. Kasdien barškindama batų raikšteliais ir keliaudama geresnio rytojau links. Tyliai ir kantriai juos rišu, o mintyse supuoju mintį šilkiniuos pataluos. Lyg voras, mintis mezgu ir nepaliauju tikėti.
Mano žmogus visuomet ėjęs greta, plačiais pečiais užstodamas vėjus, kalbina savo šypsena. Ir mintys surikiuotos kaip kareiviai laukia lemtingo "TAIP".
O tu apsigyenai širdy senai. Įaugai į mane, į mano kūną, kuris dar nepažįsta nei savęs. Jaukiai susisukęs į mano sielą - būseną bekūnę, graudini rytais begiariant rytinę vasaros saulę. Ir mintyse tu - kasdieninėse ir šventose. Įaugai šanknimis, kaip medis jaunas. O vis jaučiu naujus ūglius. Tu priežastis, dėl ko nuolat manyje dvi jėgos kaunas. Turbūt už nuosavus namus.
Vis dažniau užvaldo tavo jėgos, o mintyse kaskart daugiau tavęs. O potvyniams širdy atlėgus, aš jau žinau kas iš jų mane išves. Beglostant pilvo vingius ir žiūrint į patinusias rankas. Saugom šaknimis, širdim suaugom. Ir keista mintys isileidžia tik tave. Tos mintys... Jos nepažįsta jokio kito draugo, nebet tėvelio veidas laukime.
O mano kūnas, lyg pataikūnas. Juk jis dar nepžįstantis tavęs, jau linksta, šliejasi ir tiesia į tave savas šakas.
Ir mes abu naktim užmiegam, apglėbdami tave rankomis. Tėvėlis vienokiomis - nuvargusiom ir suskeldėjusiom, aš kitokiomis. Bet apglėbiam abu. Žinodami, kad greit supuosime sūnelį.
Įaugai į mane...
blogietee
Goda_Mamyciuklubas.lt
pypse