Prasidėjo. Paprastai, be pompastikos, ovacijų ar žiūrovų... Teisėjas Sekmadienis švilptelėjo ir dviem, tribūnoje sėdintiems žiūrovams (vyrui ir sūnui), tyliai sudainuoju himną "Prasidėjo antroji pusė". Ir pro nustebusias abiejų akis (vienas nesuprato apie ką aš čia, kitam pasirodė, kad laikas praėjo nepastebimai) praplaukia laimės kibirkštėlė.
Mažius, rodos, supratęs, apie ką čia kalba, apkabina Paslapčių namelį ir specialiai paploninęs balselį klausia:
- Ką veiki, leliuk? Žaidi. Gerai, ate.
Pažaiskime. Visa trijulė sudedame rankas ant aksominio namelio ir laukiame stebuklų.
Spyris.
Įvartis.
Sugaunu.
Švieslentėje keičiasi skaičiai beprotišku greičiu. Vyrai abejingai žvalgosi, galiausiai pasiduoda ir atsitraukia. Iki kito karto, kada ūgtelėjęs sudrebins ir savo fanų delnus.
O kol kas šį žaidimą žaidžiame dviese. Ir vis nepaliauju stebėtis gyvybės stebuklu, nepaliauju stebėtis, kad esu Paslapčių namelio prižiūrėtoja. Ar gali būti malonesnis darbas?
- Man geriau sekasi stebėti tiesioginę transliaciją per televizorių.
- Gerai, rytoj 10 val. daktarės kabinete ...
pypse