Praėjusios dvi savaitės buvo labai sunkios. Kaip kažkada anksčiau rašiau, mes su vyru turime darbus ir dar papildomai auginam vasarines ir rudenines gėles. Šiuo metu buvo pats prekybos bumas, kuomet reikėjo abiems pastovėti turguje ir prekiauti. Pasiėmėm atostogas ir pusantros savaitės beveik kiekvieną dieną abu kartu vykome pardavinėti mūsų pačių užaugintų gėlių - krizantemų. Šie metai dėkingi, oras labai lepino. Anksčiau būdavo, kad prireikdavo šiltos žieminės striukės, kepurės, pirštinių, storų vilnonių kojinių ir megztinio. O šiais metais buvo dienų, kaip striukę buvo galima nusiimti ir pasidėti ant kėdės, nes saulytė šviesdama sušildydavo. Neprireikė nei pirštinių, nei kepurės. Dienos tikrai buvo gražios. Ne visos dienos buvo saulėtos, buvo ir niūrių, apniukusių ir lietingų, bet tikrai skųstis nereikėjo.
Keldavomės šiomis dienomis anksti ryte, miegoti taip pat eidavome anksti, nes 21 val jau nieko nenorėdavome, tik kuo greičiau į lovą. Ankstesniais metais galėdavau paprekiauti ir viena, nebuvo problemų. Bet šiais metais kiek sunkiau. Daugiau pasilanksčiusi iš karto pajausdavau, kad pilvuką turiu. Taip pat batus užsidėti žymiai patogiau atsisėdus ir kojas pražergus, nei susirietus, nes iš kart jaučiasi tokia jėga stumianti atgal, kad tik kuo greičiau išsitiesčiau. Dar pastebėjau, kad jau ne visos turimos striukės užsisega ties pilvu.
O vakar vakare atsigulus lovoje pilvuko gyventojas pradėjo judėti taip, kad ranką pridėjus prie pilvo judesiai pasijusdavo ir rankoje, ne tik mano pilvo viduje. Toks fainas ir nerealus jausmas apėmė.
