Ir vėl viena Stebuklėlio laukimo savaitė pralėkė kaip ant sparnų. O pagreitį tos septynios dienos įgavo šįkart ir dėl ligų ligelių. Tfu tfu, mane kol kas jos aplenkė, tačiau Deimantuko tėtį jos nuo savaitės pradžios pagludė lovon, o galiausiai ir ligoninėn. Pirmiausia prikibo peršalimo ligos, o galiausiai sutreikavo inkstai su “pasikėlusiais akmenimis”. Taigi jau keletas dienų ir naktų su sūneliu laiką leidžiame vienudu.
Įdomiausia štai kas: vyrą suimtą didžiausių skausmų į priimamąjį paryčiui išvežiau pati. Teko paskubom paprašyti jaunesniosios sesers, kad ši ateitų prižiūrėti Deimantuko, kol šis pabus ryte ir suruošti jį darželin. Ši, kad mūsų mama žinotų, kur ji nepastebėta dingus, parašė mūsų mamai sms žinutę. Šioji netaip perskaitė ir pamanė, kad ne aš vyrą, o vyras mane išvežė į ligoninę. Aišku, apie ką pirmiausia galvoja mamos, jei ne apie besilaukiančią dukrą? ; ) Taigi, kol išsiaiškino kas ir kaip, taip pat turėjo papildomo nerimo. Vadinasi, esu dėmesio centre.
Antradienį Deimantukui sukaks ketveri. Tikriausiai tai bus pirmas gimtadienis be tėčio. Keista, neįprasta, bet tokia realybė. Mudu du ir broliukas...
Pati jaučiuosi puikiai. Pilvelis auga kaip ant mielių. Tiesa, kaip ir rašoma nėštumo kalendoriuje, nuo 33 savaitės vis aktyviau naktimis ima tirpti rankų pirštai. Pabundu, pamankštinu, kad atsileistų ir vėl ilsiuosi ;)
Laisvą laiką leidžiu su išsiilgtu pomėgiu – skaitymu. Deimantukui grįžus iš darželio neapseiname be piešimo guašu, spalvinimo, raidelių - žodžių rašymo. Taigi dienos, nepaisant visko, lekia pašėlusiu greičiu ir tikiu, kad viskas tik į gera. Pavasaris, netrukus vasara – gėlės, šiluma ir pan. Vien jau ryškiai šviečianti saulė mane vis labiau nuteikia optimistiškai.
Kokiomis nuotaikomis gyvenat Jūs, mamytės?
lina_baj
kodelcia
floryte