Jurgitos blogas: Nėštumo ir gimdymo aritmetika

Ilgai kaupiausi šiam įrašui. Iš įpročio mintimis su MK esu kasdien, tad jaučiu poreikį savo rašytam nėštumo dienoraščiui pateikti apibendrinamąsias pastabas, nes šios pastabos vėliau nugrims užmarštin. O visgi norisi, kad tai kas įvykę, nepasimirštų.

Tad kokia ta mano antrojo nėštumo ir gimdymo aritmetika?

Svarbiausias dalykas tas, jog nėštumas truko tik 36 savaites. Man pačiai šis faktas visiškai netikėtas, nes buvau įsitikinusi, kad jaučiuosi gerai ir gimdysiu tik birželį (gimdymo laikas buvo numatytas 06 02).  O nutiko taip, jog vaikutis, nusprendė, kad jis pasimatyti su mumis panoro daug anksčiau - 05 06 prieš pat virdurnaktį.

Suvokimas – jau prasideda..? Juokas juokais, bet kai nubėgo pirmieji vandenys – pirmiausia jungiausi internetą, kad pasiskaityčiau ir įsitikinčiau, kad man tikrai nubėgo vandenys ir jau prasidės gimdymas (mat pirmojo gimdymo patirtis kiek kitokia). Kol jungėsi kompiuteris, vandenėlis ėmė tekėti vis intensyviau, jog supratau, kad nėra čia ko nei skaitinėti, nes tikrai teks keliauti į gimdymo namus. Beliko nebyli malda, kad tik viskas būtų gerai mažiukui, juk dar mėnesį reikėjo išnešiot...

Pažadinau vyrą, palindau po dušu, greitosiomis susikroviau krepšį, miegančiam sūnui išsikviečiau seserį, kad paglobotų, kol viskas pasibaigs.  22.50 išvykstame į už 35 km esančius Tauragės gimdymo namus. Kelionės metu prasideda sąrėmiai, kurie kartojasi kas 7 – 10 min. Akušerijos ir ginekologijos skyriuje pasitinka personalas. Apžiūros kambary priima griežtoka akušerė (toks pirmas įspūdis), ir skubiai siunčia į gimdymo palatą – gimdos kaklelis atsivėręs 9 cm! Dar klausia, kodėl aš ilgai laukusi ir neatvykusi anksčiau. O mano atsakymas – ko gi aš važiuosiu, jei jaučiausi kaip eilinę dieną? Jokių skausmų, sąrėmių, įspėjamųjų ženklų, kurie man sakytų, jog laikas gimdyt.

      Toliau viskas kaip sugreitintame filme: dar nespėjus sesutėms įvesti kateterio į ranką, pakabinti lašinės, suima tokie sąrėmiai, kurie reiškia nauja gyvybė jau čia pat. Dar keletas sąrėmių ir 23 val. 43 min. mūsų sūnelis jau pas mus. Nors vyrukas gimė ankstokai, tačiau ūgis stebina – 52 cm, svoris 2740 (Deimantas svėrė 2760 ir buvo 49 cm ūgio). Vyras visąlaik buvo šalia - apšalęs, nespėjęs susivokti, kad jau tas didysis įvykis.

Vaikelis. Naktį sūnelis praleido inkubatoriuje, kad nesušaltų (kaip ankstukas), o štai jau ryte – pas mane. Visgi ligoninėje praleidome lygiai septynias paras. Per tą laiką mažiukas persirgo fiziologine gelta (tad jam vėlei teko daugiau nei parą „pliažintis“ inkubatoriuje su UV spindulių terapija). Man tai buvo sunkus laikas, kai žinai, jog vaikukas turi išsigulėti tam tikrą laiką vardan jo paties gerovės, o aš tegaliu nešti pienuką ir pabūti šalia. Kartą pamačius kaip mano vaikiukas graudžiai verkia, taip širdį suspaudė, kad ir aš kartu apsiašarojau (visgi įtampa) negalėdama jo priglausti prie savęs ir nuramint...

Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi.  Štai mes namie, sūneliui jau net dvi savaitės (nors toji gegužės 6-oji , rodos, buvo tik vakar)!

Gimdymo skyrius ir jo personalas. Norisi nepamiršti padėkoti visam Tauragės akušerijos ir ginekologijos skyriui už nuoširdų rūpinimąsi manimi ir vaikeliu. Visą savaitę jautėm palaikymą, rūpinimąsi ir geranoriškumą. Tiek gydytojai, tiek slaugutės, valytojos – visi, kuriuos per tą savaitę teko matyti (o jų, berods, keitėsi bent trys pamainos), gerai dirbo savo darbą ir paliko išties gerą įspūdį. Ne paslaptis, jog forumuose ir iš artimųjų esu girdėjusi nemažai neigiamų atsiliepimų apie šios įstaigos darbuotojus ir dėlto netgi svarsčiau galimybei esant gimdyti Kaune, tačiau Dievulis sudėliojo taip, kaip sudėliojo ir dėl to visai nesigailiu. Ir beje, jokių kyšiukų niekam nedaviau, kad su mumis žmogiškai elgtųsi (tiesiog nemoku jų duoti ;)). Manau, jei lauksiuosi darkart, jau nebebus tokių baimių ir dvejonių, kur gimdyt :)

Beje, ir patalpos tvarkingos, patogios mamai ir jos kūdikiui. Gyvenom visą savaitę nemokamoje palatoje, tačiau nieko joje netrūko: vienvietė palata, dušas ir tualetas vietoje, jauku. Ko gi dar norėti? Juk ne TV pažiūrėt ir paguldyta į palatą buvau :) Tiesa, laisvalaikiu ir niūrioms mintims praskaidrint labai knyga, kurią vyras atvežė jau kitą dieną po gimdymo.

Štai keletas foto iš tos palatos:

Dar keli skaičiukai. Per nėštumą priaugau 10 kg (nuo 90 iki 100), per gimdymą netekau 8. Taigi šiai dienai likutis +2 kg. Ne veltui mane prižiūrėjusi gydytoja per paskutį apsilankymą sakė, jog nepriauginėju papildomo svorio, viskas tenka pilvukui. Tiesa, nors šiaip realiai svoris per didelis, bet guodžiuosi mintimi, jog bent jau nepriaugau 15-25 kg, kaip dažnai tenka girdėti iš kitų nėštukių.

Ko nesuspėjau? Dekretinėmis atostogomis iki antrojo sūnelio gimimo pasidžiaugiau lygiai mėnesį vietoj planuotų dviejų. Todėl kraitelio viso paruošt tinkamai iki galo nesuspėjau. Gerai, kad bent iš anksto rūbeliai buvo suruošti. Manoji patirtis rodo, kad visgi tašiuką, skirtą vežtis į ligoninę, reikia susikrauti kuo įmanoma anksčiau. Tad nėštukės, nedelskit!

Nesuspėjau pasidaryti fotosesijos, įamžinančios nėštumą. Turiu vos keletą nuotraukų, kur matosi, kad ne viena :)

Nesuspėjau ir daugybės kitų dalykų pasidaryt, kuriuos planavau, bet tai niekis, palyginti su džiaugsmu, kurį dabar turiu :)

Kurioziškos situacijos. Greitosiosmis bekraudama krepšį sau ir vaikeliui, per skubėjimą vietoj higieninių įklotų įsimečiau 5 dydžio Huggies sauskelnes. Juoko buvo kitąryt tai pastebėjus :)

Važiuojant į ligoninę, į kelią vos neiššoko briedis (tai gerai kad ir neišsoko, kitu atveju būtų buvę liūdna). Vyras laiku jį pastebėjo...

Šiam kartui tiek. Dar norisi papasakot apie Deimantuko santykį su broliuku, bet apie tai kiek vėliau ;)

Linkėjimai,

Deimanto ir Aido

mama Jurgita