Laikas bėga nusuvaldomai greit. Kartais pati susipainioju skaičiuodama nėštumo savaites. Ogi, šiandieną paskutinė 31 savaitės diena. Jau praėjo savaitė, kaip mane paleido iš ligoninės, dar reikėjo keletos dienų, kad pilnai atgaučiau jėgas, bet vien grįžimas į namus, buvo patys geriausi vaistai, gerai savijautai. Grįžusi į namus begalo džiaugiausi namų ramybe, švara ir jie man tokie gražūs niekada nebuvo, kaip tą dieną. Iš laimės ilgai negalėjau užmigti ir kalbinau vyrą, sava lova po tų keletos naktų ligoninėje buvo kažkas nerealaus.
Man gulint ligoninėje, dažnai atėjusios daktarės ir sesutės klausinėdavo kur gi mano pilvas. Tai truputį buvau pati sunerimusi gal kas su manim negerai...Aišku, būdama 31 savaitę, aš šiuo metu esu priaugusi 7 kg ir pasak, mane prižiūrinčios akušerės viskas yra normos ribose, pilvuko apimtis pakankama. Matyt, liga turėjo tam įtakos, nes po jos iškart grįžus prie įprastos mitybos pilvukas šoktelėjo taip, kad vis mažiau telpu į įprastus rūbus, paltas nebesusisega :) Vadinasi mes augame, tik čia prasideda linksmybės, kuomet naktį verčiantis ant kito šono turiu verstis kartu su pilvu, naktį vieno kartą nebepakanka atsikelti į tualetą ir vis lėčiau pakylu iš lovos, lėtėja ir tempas vaikščiojant. Pilvukui sparčiai didėjant, matau, kad mūsų augintiniui tampa vis sunkiau susiraityti man ant kelių ar šalia pilvuko. Mažylis spardosi aktyviai, kartais švelniau, kartais stipriau. Pati jaučiuosi gerai tik vis daugiau laiko skiriu miegui, nes man jo trūksta ir kuomet ateina metas ruoštis miegui mane aplanko džiaugsmo banga, savotiška palaima, nusiraminimas kartu su atsipalaidavimu.
Vakar su vyru buvome pirmoje paskaitoje, kurioje labiau supažindino su nėštukių mityba, fizine veikla ir pasiruošimu gimdymui. Kartais atrodo visai nebijau gimdyti, juk tai natūralu, visos pagimdo ir ne po sykį, tačiau aplanko baimės akimirkos ir atrodo aš nesugebėsiu, begalo bijau skausmo, nes nelabai teko jo patirti...Gavau patarimą iš vienos pažįstamos, kad baimė mus lydi tada kai mes nežinome kas mūsų laukia, domėkis, skaityk - jos patarimas buvo man. Taigi, aš tikrai jau nemažai perskaičiusi literatūros, bet baimės taip pat dar nenugalėjusi. Pirmadienį buvau nudžiuginta MK dovana ir mano rankose atsirado nauja knyga ,,Laukiame naujagimio", kolkas tik įpusėjau į šią knygą, bet ją labai lengvą skaityti, o dar sunkiau atsitraukti. Viskas pasakojama labai suprantamai, be sudėtingų terminų ir glaustai. Lengvai įsimenama, tad tikiuosi sulaukti drąsos gimdymui iš paskutiniųjų šios knygos puslapių. Kadangi, tai mano pirmasis pasiruošimas gimdymui, vaikelio auginimui, tikiuosi rasti šioje knygoje visus atsakymus, kurie dar atviri mano galvoje. Tokia 31 savaitės paskutinė diena, ryt pasitinkame 32-ąją savaitę ir sekančiame bloge pasidalinsiu kaip man pavyko atrasti atsakymus knygoje ,,Laukiame naujagimio".
Mielosios, linkiu gražaus laukimo skaičiuojant dieneles iki susitikimo su mažaisiais stebuklėliais ir pavasario, kuris visai čia pat! :)
Justina
LePukuota