Pradėsiu nuo to, kad kaip tik įsigyjau automobilį. Nuvažiavau su draugę apdraust kasko, viską sutvarkiau ir ji manęs klausia - na tai kokia dabar svajonė? Sakau, noriu leliuko.
Po svaitės susitikau vaikystės draugę ir nutarėm atšvęst, nuėjom į barą, bet išgėrus vyno, mane labai supykino, draugė dar pasišaipė, na gi nėščia, tai kam geri, tada dar kartu nuėjom testo pirkt ir ryte - oplia, jis teigiamas, nors ir netyčiukas, bet labai lauktas (bent jau mano, su jo tėveliu nebendrauju iki dabar).
Pradžia buvo ne kokia, pykino iki 4,5 mėnesio nuo ryto iki vakaro, pavalgius, nepavalgius, na bet greit šios bėdos pasimiršo ir mėgavausi laukimu. Naršydama po internetą kartą radau, kad galima pasidaryt 3d/4d echoskopiją, nesusiturėjau ir užsirašiau vizitui. Kaip buvo miela pasimatyt su savo kleckučiu, matyt jo judesius, kaip judina rankytę...
Atėjus terminui gimdyt lapkričio 19 dieną, nejutau jokių gimdymo požymių, tad kitą dieną apsilankiau pas savo gydytoją, ji apžiūrėjusi mane davė siuntimą ligoninėn dėl galimo pernešiojimo. Nuvykus į ligoninę mane apžiūrėjo gydytoja, dar mane apšaukė, ko čia atvažiavau, man dar ne laikas, poliklinikos gydytoja nusimetė nuo savęs atsakomybę, ji blogai paskaičiavo, tad liepė man važiuot namo ir atvykt, kai prasidės gimdymas.
Na ką, apsisukau su savo lagaminu ir namo. 23 dieną nutariau išsiaiškint su vaiko tėvu, tad susitariau, kad pas jį atvažiuosiu vakarop, jau man ruošiantis pajutau nestiprų dilgčiojimą nugaroje, bet kadangi žinojau, kad čia tik pradžia, nuvažiavau, bekalbant vis juntu, kad skausmai stipresni, dažnesni ir apie 1h nakties žiūriu, kad jau kas 5 min., tad sėdau į mašiniuką ir nuvykau namo pasiimt daiktų.
Parvažiavau, dar atsiguliau, pagalvojau, gal praeis, dabar net juokas ima. Po valandos pažadinau mamą, sakau jau, išsikvietėm greitukę ir 3 nakties buvom ligoninėj. Kai nuvedė gimdyklon, ten gydytoja apžiūrėjo ir liepė pavaikščiot, kad greičiau atsidarinėtų kaklelis, sąrėmiai dažnėjo, ir skausmas didėjo, atėjo akušerė, liepė atsigult, uždėjo visus reikiamus prietaisus, po kiek laiko paklausė, ar nereikia nuskausminamųjų, sakau tai kad lyg ir ne.
Bet po kiek laiko paprašiau, kad suleistų, tada šiek tiek nusnaudžiau. Atėjus rytui sugužėjo daktarai, apžiūrėjo, nuleido vandenis ir tada vėl paliko gulėt, mama darė nugaros masažus, kurie šiek tiek mažino ir lengvino skausmus. Ir galų gale 10.37 išlindo mano taip lauktas sūnelis.
Kai Gytis užgimė, aš paklausiau ir ką - čia viskas? Tai visi, kas ten buvo, taip pradėjo juoktis, sako, o ko tu dar nori? Aš kažkaip visai kitaip viską įsivaizdavau, nes kažkaip visai nesidomėjau, neskaičiau kitų gimdymo istorijų, sakiau - visos pagimdo, pagimdysiu ir aš. Tikrai galiu pasakyt, kad nėra taip jau baisiai skausmingas procesas, kai pamatai savo klecką, visas patirtas skausmas išgaruoja.
Per visą nėštumą buvau nusiteikus teigiamai gimdymo atžvilgiu, sakiau sau, kad viskas bus gerai, pagimdysiu pati - taip ir buvo.
Dabar mano žiogui jau 5 metai - visas vyras, nors kartais būna be galo sunku su juo susikalbėt, bet čia juk vaikai, man mama sako, o tu pamiršai, kokia tu buvai...
Štai tokia mano pirma gimdymo istorija ;)
Viktorija
kodelcia