Praeitą kartą buvo daugiau prisistatymas, o šį kartą daugiau papasakosiu apie nėštumą. Taigi, vakar suėjo lygiai 10 savaičių. Dabar laukiu nesulaukiu vizito pas akušerę, kuri turi išduoti siuntimą echoskopijai :) Nėštumu negaliu nei kiek skųstis.. Viskas puiku. Kartais taip puiku ir taip nieko nejaučiu, kad net suabejoju ar aš vis dar nėščia :D Per visą laiką vėmiau kokius du kartus, vieną kartą savaime, kitą kartą atsikankinus beveik visą naktį su pykinimu iššaukiau vėmimą pati ir atgavus palaimą užmigau. :) O toliau... Toliau nieko... Jei ne didėjančios krūtys ( kas man ''mažapapei'' labai smagu :D ) ir dažnesnis alkis, kurį seka pykinimas, jei neužkandu, tai gal pradėčiau isterikuoti, kad pamečiau vaikelį.
Dar net nebūdama nėščia aš daug apie tai skaitydavau ir kiek būdavo informacijos, kaip kitos vemia iki žemės graibymo ir ligoninių, koks silpnumas jas lydi, tikėjau, kad ir man bus taip, labai bijojau... O dabar net kartais pagaunu save, jog man liūdnoka, kad nieko nejaučiu.. (Pju pju pju, kad neprisikarksėjus :D )
Gal dėl to, viena iš priežasčių kodėl taip laukiu echoskopijos, tai kad sužinočiau, jog dribsniukas dar ten yra ir jis puikiai auga.
Dėl maisto problemų irgi neturiu, kažkokių norų ar kažko ypatingo nebūna, tiesiog stengiuosi daugiau vaisių valgyti, ai va, gal mažas pastebėjimas, kad sumažėjo noras saldumynam, kažkaip nesinori, o iki nėštumo buvau žaiuri smaližė :D
Net šlapinimasis susitvarkė, nebetenka pora kartų naktį keltis ar dažniau dieną bėgioti į tualetą... Gal vis dėlto verta sunerimti... Bet ne! Būkim biedni, bet pozityvūs! Man tiesiog kolkas labai sekasi! Tad tiesiog skaitinėjuosi forumuose apie nėštumą, gimdymą, vaikelio priežiūrą ir tiesiog laukiu...
Kartais pamaudžia nugarą ilgiau pagulėjus, bet to net nepriskaitau nėštumui, nes šią problemą ir iki jo turėjau, o va su miegu, tai mum su vyru kažkas nutiko.. :D Jau gal kokia savaitė, kaip mažai miegam, naktį kelis kart nubundam, o tada sunku užmigti.. Ryte kokią 6 pabundi, o tada jau išvis nebeužmiegi... Net vyras pradėjo juokaut, kad pagaliau mane supranta, nes man pirmąjai šios kančios prasidėjo, o man taip smagu, kad aš ne viena :D Šiandien ne išimtis buvo, o kai neužmiegu, tai viską apmąstau ir man labai parūpo vyro nuomonė vienu klausimu, tad vidurį nakties prikėliau jį ir pasakiau, kad greit echoskopija bus ir ar jis norės eiti :D Kažkaip tikėjausi, kad supyks jog prikėliau, bet į visus tuziną klausimų (kurie buvo kone tokie patys, tik žodžiai vietom sukeisti :D) atsakinėjo labai ramiai ir dar labiau užsimiegojęs :D Juokauju, kad organizmas ruošiasi vaikelio atėjimui, o vyras metė repliką prie ko tada jis, gi nėščia tai aš, o aš atšoviau, kad jis tėtis! :D
Tai va taip ir eina mūsų dienos ir naktys :)
Tiesa, šiuo metu gyvenu su nerimu, kadangi trūksta stažo iki išmokėlių, juk vaikelį reikia ne tik pagimdyti, bet ir užauginti, tad bandau įsidarbinti, bet kas gi nori nėščią moterį priimti į darbą... Vaikščiojau į vieną firmelę nuo lapkričio mėnesio (dar tada nežinojau, kad laukiuosi), mokiausi jų amato, buvom susitarę, kad įdarbins tada, kai įstosiu į biržą, o į ją galėsiu įstot, tik po sausio 21. Aišku paskui sužinojau apie nėštumą ir kaip dora ir sąžininga pilietė pranešiau apie tai darbdaviui (man visai čia patiko, tad tikiuosi po dekreto sugrįžti, tai nesinorėjo apsimeluot ir šitaip ''apsidirbti''). Pradėjom abu spęsti šią bėdelę, nes žmogui tikrai neapsimoka manęs įdarbinti keliems mėnesiams, per kuriuos aš gal tik spėčiau įsivažiuoti ir tada išeičiau į dekretą, o paskui vaikelio augint. Tad sugalvojom šiokį tokį planą, dar tokį neužtikrintą, bet kolkas jį turim. Tikiuosi viskas eisis, kaip iš pypkės :) Džiaugiuosi, kad papuolė labai supratingas žmogus, kuris žiūri ne tik savęs, bet linkęs padėti ir kitiems.
Šiam kartui tiek :) Tikiuosi kitą kartą turėsiu ką papasakoti daugiau :)
