Kiekvienas sekmadienis tyliai primena perskaičiuoti prabėgusias dienas. Lygiai 32 laukimo savaitės. Ne tiek ir daug beliko, kol paslapties kvapus užgoš stebėjimosi kvapas:
Į ką panašus;
Ką sugeba;
Kaip žvelgia;
Ką sako;
Ko laukia;
Kaip priima;
Kaip godžiai ryja saldžiu pienu paliestą gyvenimą;
Ir tam reikia po mažu pradėti ruoštis. Beveik 4 metų naktis savo miegojimo vieta dalinomės ir su savo pirmagimiu. Vyrukas buvo išsirinkęs pačią geriausią vieta - patį viduriuką. Iš vienos pusės mama, iš kitos tėtis – šiltas, ramus, saugus miegas garantuotas. Apsikabina, užsikelia kojas, kvėpuoja čia pat šalia, netikėtai paima už rankos... Bet augant Paslapčiukui, augo ir mano pilvukas. Iš pradžių sugalvojau iš pagalvėlės pasidaryti tvorelę, kad apsisaugočiau nuo netikėtų keliukų smūgių, o po dar vienos kitos savaitės nusprendėme – laikas kraustytis į savo lovytę. Pilvuką apginti dar galėjau, bet gimus leliukui, visi tikrai nebeįsitektume, tad geriau išsikraustyti kuo anksčiau. Išsirinkome gražią lovytę, pataliukus. Kol laukėme baldelių porą savaičių nuteikinėjome, kas kur kaip miegos, kokie pasikeitimai laukia. Išsikraustymas buvo ne taip ir toli, mažylio lova atsidūrė šalia mūsų lovos, bet ir prie to reikėjo priprasti.
Sūnutis keletą naktų atsisėsdavo ir vis prašydavo ateiti pas mus, per viduriuką, bet nesiverždavo. Pasakydavau, kad duosiu jam ranką, atsiguldavo ir toliau miegodavo. Dabar jau tapo įprasta, kad mūsų lovoje vakare paskaitome pasakėlę, o užgesinus šviesą jis pats netingi keliauti į savo nesušildytą lovytę. Savaitgalio gėris – rytais gali atslinkti pas mus į lovą ir mus pažadinti.
Tiesa, priprasti prie naujos tvarkos man reikėjo taip pat labai daug susikaupimo ir teigiamų minčių. Matau jį miegantį visai šalia, laikau suspaudusi rankutę, o taip trūksta to mažo Ežyčio prisiglaudimo, jo apsivijusių kojų, ramaus kvėpavimo. Visą pirmąją naktį taikiausi su pasikeitusia padėtimi, žiūrėjau, galvojau, prisiminiau. Prisiminiau kaip ruošdamasi jo gimimui buvau sugalvojusi taisyklę neleisti miegoti vaikui savo lovoje. Prisiminiau kaip pirmąją naktį ligoninėje ši taisyklė buvo sulaužyta ir nuo tos dienos miegodavome tik kartu. Prisiminiau, kaip sofą -lovą iškeitėme į dvigulę lovą, ir atsiradus „tiek daug“ vietos vis tiek miegojome susispaudę. Prisiminiau atsisveikinimo su pieneliu bemiegę naktį ir begalinį ryžtą „kitaip“, bet vis dar miegoti vienam šalia kito.
Sūnelis išsikraustė iš mūsų lovos, užleisdamas vietą tuoj gimsiančiam naujam šeimos nariui. Argi ne taip pradedamas kaupti kraitelis? Miegojimo vieta yra labai svarbi. O manęs ir sūnučio laukia dar vienas išbandymas – gimus mažyliui keisimės miegojimo pusėmis, ir rankytę sūneliui ties tėtis, o mums prie to reikės kažkaip prisitaikyti.
Kitas kraustymosi etapas įvyko šį savaitgalį. Išrinkome vyresniajam broliui didesnė drabužių spintą, ant pakabėlių sukabinome jo marškinėlius. Markas į lentynas pats dėliojosi savo drabužėlius, taip atlaisvindamas savo mažutę drabužių komodą leliukui.
Kol vyrai rinko spintą aš su pasimėgavimu iš „entojo“ karto (stebėdama pamokas per youtube) numezgiau mažutes šiltas kojinytes savo Pilvinukui.
Didieji persikraustymosi darbai nuveikti, galima pradėti daryti reikalingų daiktų sąrašėlį ir pildyti kol kas tuščius komodos stalčius.
pypse
gintarerei