Sveiki,
Padarysiu trumpą intarpą tarp pasakojimų apie savo nėštumo pradžią ir nėštumo eigą. Kaip tik vakar skaičiau Renatos_SGI blogą apie nėštumo sentimentus ir laiko tėkmę - ir tikrai labai teisingi žodžiai ir pastebėjimai.
Pradėjau sau mintyse galvoti, kad, kai laukiausi pirmą kartą - pilvuko nuotraukas dariausi vos ne kas dvi savaites, kiekvieną savaitę - skaičiuodavau kiek jau laiko, skaitydavau kokio svorio, ūgio jau turėtų būti būsimas kūdikis. O dabar jau įžengiau į trečią trimestrą - pilvuko nuotraukų turiu gal tris, kiek savaičių laukiuosi - primena programėlė telefone, o laikas bėga ir jo neatsuksi atgal, nepasidarysi nuotraukų atsiminimui, tad nusprendžiau, bent paskutinį trimestrą jų pasidaryti daugiau ir leisti sau pasidžiaugti nėštumu, kol pirmagimis darželyje, o vyras darbe.
Dar rudens pradžioje pradėjau skaityti knygą "Liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti", knyga tikrai labai patiko ir rekomenduočiau visoms paskaityti, knygoje daug istorijų, daug praktinių patarimų, bei daug testų - leidžiančių geriau suprasti savo elgesį su vaikais, pateikiama daug žaidimų, pratimų, kurie padėtų spręsti susidariusias tam tikras problemas santykiuose su vaikais.
Pacituosiu knygos pabaigoje pateikiamus žodžius, kurie padės suprasti mano šitą intarpą tarp nėštumo pasakojimų ir galbūt dar daugiau esamų ir būsimų mamyčių sustos ir pradės džiaugtis esamu laiku, neskubėdamos padaryti visų darbų: "Susimąstykite: šiandien jūs vedate savo brangųjį žmogutį už rankelės - o jis šokinėja, išdykauja ir užkamuoja jus klausimais. Ir jūs net imate erzintis, taip jaučiatės pavargę nuo tų "Kodėl?", ir nuo tų išdykavimų!
Šiandien jūs skubate ir dūsaujate, ir nebetenkate kantrybės, ir turite šimtus svarbių suaugusiųjų pasaulio reikalų, nuo kurių vaikas jus atitraukia. O rytoj! Iš viso po kokių trejų ar ketverių metų jūs patys panorėsite paimti sūnų už rankelės ir prisitraukti arčiau prie savęs, ir pasišnekėti, ir atsakyti, ir pamokyti, o po langu jo laukia draugai; ir jūsų nuostabusis žmogutis pastriuokom dumia ne pas jus, o ten... Susimąstykit: kada nors (greitai, labai greitai) ji, jūsų dukrelė, ūmai užvers sąsiuvinį ir, nepaklausus: "Na, kaip spręsti šį uždavinį?", išspruks pro duris, kad galėtų bučiuotis su kažkokiu visai jums nepažįstamu berniuku. Ir jūsų vaikams nieko nebereikš visos jūsų vilionės ir kvietimai.
Vaikai užauga. Nesulaikysite jų, jeigu net labai labai laikysite. Nesulaikysite tų skubrių vaikystės dienų. Jūsų bendrystės dienų. Nepamirškite to ir mėgaukitės, kol jie - dar vaikai, kol jų lovelės stovi šalia jūsų lovų ir kol jų rankos - jūsų rankose. Kol jūs, jūs, jūs - jiems reikalingiausi pasaulyje."
RenataŪselienė