Iš medaus ir pieno, ramunių baltumo, kviečių lankstumo, puraus pirmojo sniego sluoksnio, iš minkšto debesies, iš nejaučiamo lietaus lašo, iš pražydusių tulpių žiemą, iš pasimėgavimo ir stebuklingo laukimo...iš mažyčio prasivėrusio sielos stalčiuko ima veržtis baimė.
Šiandien pabudau nuo beprotiško galvos skausmo. Lengvos panikos apimta pasitikrinau paklodes, paskui pakvėpavau. Tik skauda galvą. Laimei. Dar ne mūsų laikas.
Vakar sūnutis pasakė, kad jis jau didelis, o aš pritariamai linktelėjau:
- Beveik kaip tėtis.
- Kai būsiu kaip tėtis, jis bus senas ir jo neturėsiu – per sekundę žvėriškai nuliūdo. O aš su juo kartu.
- Turėsi, kaip turi senelį. Jis juk tėčio tėtis.
- O senelis jau pasenėjęs?
Ne koks pamąstymas nakčiai...
Ir iš tiesų su kiekviena savaite - laukimo lieka vis mažiau. Džiaugiamės mažųjų pasiekimais, stebuklingu augimu, o kartu bandau susitaikyti, kad ir aš su vaikais judu į priekį. Kad į priekį juda ir mano vaikų seneliai. Suspaudžia iki pat paširdžių.
Ne, aš dar niekur neskubu. Laukiu sniego, laukiu tikros žiemos, pirmosios adventinės žvakutės uždegimo ir dar noriu pasimėgauti savo nepaprasta padėtimi. Tikiuosi rytoj galvos nebeskaudės ir su Pakrapštuku pilvelyje, ir su savo greitai augančiu dičkiu nuveiksime ką nors nepaprastai laimingo.
