O prasidėjo viskas, kaip ir daugeliui, nuo teigiamo testo, kurių dariau tris. Tada nekantriai laukiau vizito pas ginekologę, pas ją buvau užsirašiusi dėl kitos priežasties prieš pusę metų.
Gydytoja pažiūrėjusi echoskopu parodė manąjį žirniuką ir patvirtino, kad laukiuosi, nėštumas buvo ne didesnis nei trys savaitės. Taip ėjo savaitė po savaitės, gimdymo terminas buvo spalio penktoji.
Į susitikimus su vaikučiu ėjau labai laukdama, laukdavau, kada pamatysiu jį monitoriuje. Tiesa, apie vaiko lytį sužinojau 18 savaitę. Buvau susirgusi roto virusu ir vizito metu pas kitą gydytoją buvo aišku, jog gims berniukas.
Tačiau gimdymo data neduodavo ramybės nei man, nei vyrui, nes vyras tą dieną turėjo dalyvauti paties pusę metų rengtame tarptautiniame susitikime. Jam tai buvo labai svarbu. Nuvažiavome susitikti su gydytoja, pas kurią buvau nusprendusi gimdyti. Ji nuramino, nes moterys pirmą kartą gimdo vėliau nei numatytas terminas.
O ir gydytoja irgi bus išvykusi iki spalio 6 dienos. Labai bijojau gimdyti, buvau prisiskaičiusi ir internete prisižiūrėjusi įvairiausių baisių įstorijų, o ir draugės pasakojo, kad tai begalinis skausmas.
Spalio 3-oji. Pradėjo teplioti, išeina kamštis. Darėsi neramu, maudė pilvą kaip prieš menstracijas. Kadangi tai buvo sekmadienis, nepatingėjom ir nuvažiavom pasitikrinti. Gydytoja patvirtino, kad viskas tvarkoje, kad dar negimdau.
Spalio 4-oji. Pilvas dar labiau pradėjo skaudėti. Tas skausmas tai užeidavo, tai praeidavo. Taip kartojosi visą dieną. Tai buvo prasidedantys sąrėmiai, bet labai stipriai neskaudėjo, į vakarą kartojosi kas 10-15 min. Apie 23 val. nusprendėm vėl nuvažiuoti VGN. Niekad nebuvau pas vyrą ginekologą ir sakiau, kad gyvenime neisiu.
Kaip tyčia, tąkart budėjo būtent vyras. Vyras pamatęs, kad ginekologas vyras, neapsidžiaugė, nes pamanė, kad nesileisiu apžiūrima, tačiau tą akimirką man nerūpėjo, kas mane apžiūrės, svarbiausia buvo mūsų lauktasis stebuklėlis. Gydytojas apžiūrėjęs, pasakė, kad tai gimdymo pradžia, bet pasiūlė grįžt namo, nes dar negreit gimdysiu, o ir namie jaukiau, nei gulėt palatoj. Taip ir padarėm. Sąrėmiai vis dažnėjo. Nemiegojau visą naktį. Ne dėl skausmo, bet dėl nerimo. Vyras vargšas irgi pamiegojo tik kelias valandas, o jam toks svarbus renginys...
Spalio 5-oji. 6 val. ryto vyras mane nuvežė į ligoninę. Visi jį nužiūrinėjo, nes jis buvo su karine uniforma. Paguldė mane į pirmąją gimdymo palatą. Labai verkiau, nes bijojau likt viena, o ir gydytojos mano nebus...Atėjo to skyriaus vedėjas, labai fainas vyras, humoristas. Nustebęs paklausė, kodėl vyras su uniforma?
Ar karas vyksta Lietuvoj, kad vyras išvažiuot turi per gimdymą? Na, bet atvažiavo mano mama ir jau buvo ramiau. Buvau nusprendusi epidūro nedaryt, tačiau gydytojas patarė pasidaryt, nes esu nuvargusi, visą naktį nemiegojusi, kad reikia pailsėt, juk vaikelį dar reiks išstumt. Įvedus kateterį skausmas visiškai dingo... Tada net pasakiau:
-Va, čia tai gimdymas!!!
Nors sąrėmiai dažnėjo, bet gimdos kaklelis neatsivėrinėjo. Gulėjau prijungta prie aparatų ir tiek. Nuleido vandenis. Gydytojas užsiminė, kad gimdysiu apie 21 val. Apie 13 val. sugrįžo vyras. Labai apsidžiaugiau ir nurimau, kad būsim visi kartu. Tada gydytojas liepė šokinėt ant kamuolio su vyro priežiūra, nes kojų juk beveik nejaučiau. Pati buvau ištinusi ir išsipūtusi kaip kamuolys šokinėjantis ant kito kamuolio. :)
Apie 18 val. atėjo gydytojas apžiūrėt. Labai pradėjo skaudėt...Labai...Gydytos pasakė: -Viskas, gimdymas prasidėjo!!!
Aš iš to netikėtumo pradėjau verkt, išsigandau. Atėjo vyras su baltu sportiniu kostiumu, kaip dar vienas gydytojas ir buvo šalia. Tada vedėjas susakė trumpą instruktažą apie gimdymą, kad stumt, kai jausi lyg norėtum tuštintis ir kai jis lieps :) Taip ir buvo. Jausmas tikrai panašus į norą tuštintis ir tuo metu jau nebeskaudėjo taip stipriai.
Vyras laikė už kojos, nes gydytojas liepė ir vis drąsino. 18.12 val. vaikelis atėjo į šį pasaulį kaip supermenas, viena ranka į priekį. Vyras nukirpo virkštelę, nors sakė, kad tik bus šalia, pačio gimdymo nežiūrės. Žiūrėjo viską, net pamatęs išlindusią galvytę, man pasakė. Juk aš tai nemačiau nieko!
Tada mūsų stebuklėlį paėmė apžiūrai ir aš jo niekaip negalėjau įžiūrėt, nes viskas vyko už manęs. Tik girdėjau, kaip visi džiaugiasi, mama vis kartojo koks gražus... koks gražus...Vyras fotografuoja, o aš nieko nematau, o taip smalsu. Pagaliau uždėjo mažylį man ant krutinės. Jis buvo toks mažutis, toks gražutis, mėlynų akių, mažos lūpytes, maža nosytė, tikras angeliukas. Vyrukas svėre 3570 g, ūgis 54 cm.
Po kelių valandų perrengėm mažylį, vyras pirmąkart pakeitė sauskelnes. Abu labai bijojom, kaip reiks visa tai daryt, juk nemokam. Bet taip gamtos sutverta, kad atsiranada tas tėviškas jausmas ir viskas gaunasi savaime ir jokios baimės nebelieka.
Gulėjome atskiroje palatoje, o ir vyras miegojo kartu. Geras jausmas būti trise. Geras jausmas būti mama, duoti žįsti krūtį, apkabinti, pasūpuoti...Visas gimdymo nuovargis kaip mat išnyko. Po kelių dieno grįžome namo.
Po savaitės akių spalva pasikeitė į rudą, kaip tėtuko. Augam dideli ir sveiki...Tpfu tpfu tpfu...Tris kartus per kairį petį. :)
To linkime ir kitoms mamytėms ir jų būsimiems bei esamiems vaikeliams!!!
