Sveikutės, visos mamytės ir būsimos mamytės. Noriu pasidalinti savo patirtim su jumis ir taip pat padrąsint. Mūsų mažylis turėjo gimti gruodžio 11 d.,bet tądien nesulaukėm.
Iki to laiko viskas gerai buvo, o apie gimdymą aš negalvojau, kaip ten bus, ar skaudės. Nėstumas buvo sklandus, be jokių problemų. Ruošėmės su vyru vaikučio atėjimui, džiaugiamės.
Štai atėjo ta diena, kai medikai pasakė, jog šią dieną, tai gruodžio 23 d. jau gimdysim. Na ką, išaušo 23 d. ankstyvas rytas, prieš 7:00 buvom jau ligoninėj ir vyko pasiruošimas. Vyras laukė už durų, kol mane apžiūrėjo, dokumentus užpildė, kol persivilkau.
Kol ruošiausi, buvo mažutis jauduliukas, bet nežymus, o nuotaika pagerino, kai ruošiausi kojines apsimauti, apsimoviau ir pamačiau, kad su piešinėliu - su dideliais begemotais, kai pirkome, nemačiau, kad jos tokios, tai apsimoviau ir nuėjau vyrui pasirodyti, kaip žmona gražiai atrodo - su dideliu pilvu ir vaikiškomis kojinėmis.
Juokėmės abu, tai su ta šypsena ir iškeliavau į palatą, kurioj ruošiama prieš keliaujant į gimdyklą. Vyro šalia nebuvo, kažkaip nenorėjau, kad jis pamatytų mane tokią, skausmuose dejuojančią...Kai nuvedė mane į pasiruošimo palatą, nuleido dirbtinai vaisiaus vandenuką ir laukėm, kol prasidės gimdymas, bet teko gerokai luktelti.
Tada perkėlė mane į gimdyklą, gulėjau visiskai viena ir klausydavau, kaip gimdo kitos kitose gimdyklose, nes aplinkui dar 3 gimdyklos buvo. Mano vyrui neramiau buvo tikriausiai nei man, nes jis apie mane nieko nežinojo, tik pasakydavo jam, jog dar negimdau, paskambinkit vėliau.
Kai jis nebuvo su manimi, tai jam neleido likti laukti, jis išvyko į namus ir skambinėdavo į ligoninę. Mane paguldė į gimdykla 10 val. ryto, daktaras ateidavo, apžiūrėdavo, paklausia kaip jaučiuosi, ar nuskausminamųjų suleist, o aš pajuokaudavau su daktaru (man jis labai juokingai atrodė, nu jis vyras kaip vyras, tik ateidavo su raudonais skruostais, nors jis visko prisižiūrėjęs jau, tai man tik šypsena veide pasirodydavo, bet daktras labai geras buvo).
Pragulėjau gimdykloj nuo 10 ryto iki 23 nakties viena, bet ramiai, nieko negalvojau, nesijaudinau, nebijojau, nežinau kodėl, net pati stebėjausi. Leido man ir pamiegot medikai, tai vos ir neužmigau. Bet atėjo daktaras apžiūrėt ir pasakė, jog reik daryt cezarį ir kad laukt nebegalim - pasirašiau ir į operacinę, kažkodėl didelio jaudulio nebuvo, gal kad pasitikėjau daktaru.
Ir štai gimė su kalėdinėmis giesmėmis mūsų sūnelis Airidukas - 23 dieną, 23:53 val. 4220 g svorio, 55 cm ūgio.
Tuomet akyse pasipylė džiaugsmo ašaros, nors negalėjau jo paimt ant rankų, nes negalėjau rankų pakelt po vaistų. Kai po operacijos perkėlė į palatą, paprašiau sesutės, jog telefoną paduotų, ir pranešiau vyrui, kad turim didelį, sveiką, gražų sūnelį.
Vyras tai tikrai jaudinosi, nes nežinojo kas ir kaip, jei būtume žinoję, jog tiek laiko būsiu viena, tai būtų buvęs šalia manęs, bet dėl nieko nesigailim.
Mielosios, patarčiau mažiau klausinėti kitų ar skaityti internete apie gimdymus ir pan., nes tikrai yra moterų, kurios išgyvena didelius skausmus, visko pasitaiko. Bet galim save nuo to apsaugot, aš po internetą nesiknaisydavau ir neskaitydavau apie gimdymus - kuo mažiau žinosi, kas darosi, tuo mažiau kankinsi save.
Aš žinojau, kad viskas man, vaikutis išsivystęs, sveikas, o toliau atsidaviau į medikų ir dievo rankas. Tikrai, yra moterų, kurios daug kenčia. Ir prieš gimdymą gerai turėti daiktą, kuris tave visad prajuokina, linksmo ką nors, tai padeda.
Ir perdaug negalvokit, kaip čia bus - ateis laikas ir sužinosite, tik nereikia baimintis, nes viskas bus gerai, svarbiausia klausykite, ką medikai sako, kurie priims jūsų mažylius. Sėkmės Jums...
Data turėtų būt 2008/12/23 :)
Čia sūnelis su tėtuku - pirmas paėmė ant rankų, nes man po operacijos buvo sunkoka.
saldus miegelis jau namučiuose.
Būkit laimingi kaip ir mes!
Dovilė Šiudeikienė
