Mano dukrytė gimė 2010 10 01, turbūt šią datą pasirinko ne be reikalo - norėjo būti visur ir visada pirma.
Savaitė po termino, o tas laukimas, kada pagaliau ją pamatysiu - labiau liūdino nei gąsdino...
Nuo pat pirmos dienos, kai sužinojau, jog turėsiu vaikutį, nusprendžiau: būsiu stipri pati sau ir noriu gimdyti tik pati. Nereikia man nei "palaikymo komandos" gimdykloje, nei jokių vaistų, kurie sumažintų skausmą, nei jokiu būdu planinio CP.
Nusiteikiau, kad mano nėštumas bus gražus, mano gimdymas bus lengvas, o vaikas tobulas :) Juk svarbiausia gera nuotaika ir nusiteikimas. Atrodo, na ko gi čia bijoti, visos pagimdė, tai kuo gi aš prastesnė? :) Ir kaip sakoma: žmonės ištvėrė karą, marą ir badą, o gimdymas truks daugiausia vieną dieną. Žinoma, būna visko, bet man teigiamas požiūris į viską tikrai labai padėjo.
Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad per visus 9 mėnesius nė akimirkos nebuvo užplūdusi baimė. Tikrai buvo. Bijojau net pati nežinau ko. Niekada nesu jautusi didelio skausmo, o kas, jei neištversiu? Bet vėlgi teko raminti save ir sakyti "Giedre, viskas bus gerai".
Taip ir buvo. Vis dar nežinau, koks tas skausmas, kur pasakoja kitos moterys, nes mano dukrytė nusprendė manęs neskriausti ateidama į šį pasaulį.
Kas padėjo man nugalėti baimes? Tiesiog mokėjimas susikalbėti su savimi :)
Kaip ir norėjau turėjau gražų nėštumą, lengvą gimdymą ir nuostabų vaiką.
kaip-tu-iveikei-baime-pries-gimdyma-papasakok
