Į susitikimą su Paslaptimi per ekranėlį gydytojos kabinete susiruošėme kartu su vyru. Prieš lemiamą akimirką spėjome apsikabinti, nusiteikti priimti visokias naujienas, atsipūtėme ir... susitikome.
Mano vyras kažko klausinėjo ir linkčiojo, gydytoja kažką komentavo, vedžiojo pirštu per ekraną. Savajame aš mačiau tik panašų vaizdą, kurį rodo sugedęs nespalvotas televizorius – t.y. tik kažkokį „sniegą“. Beveik jau darėsi nuobodu ir norėjosi iš ten dingti. Spėjau pamąstyti ir apie euforijos nebuvimą, ir kaip reikėtų nupasakoti patirtas emocijas. Laimei, mano sportininkas visą laiką maskatavosi, taip priversdamas mane nusijuokti. Vieną sekundę norėjosi jam pamojuoti, bet nutariau geriau paglostyti namelį, kai tik viskas baigsis.
Dvi kojytės, širdelė, šlapimo pūslė... Girdėjosi gydytojos žodžiai.
Apžiūra baigta, galite keltis.
O Paslapties lytis?
Turite berniuką, tai būtų geria mergytė, ania? – lepteli jau išjungus monitorių.
Nei ania, nei ne ania... laukiame tiesiog Paslapties. Mergytės arba berniuko, nėra labai iš daug ko rinktisJ O specialių norų ir neturime, tiesiog, kad būtų sveikas... paprastas, bet toks didelis, kaip ir visų tėvelių noras. Tiesa, tikrai yra šeimų, kurios turi nuojautas, pagaliau svajones, suprantu, kad įmanoma net nusivilti (nors daugelis to stengiasi nepripažinti), bet aš, mano vyras ir vyresnysis broliukas laukiame tiesiog naujo šeimos nario – P arba H. Jau senokai sugalvojome vardus. Per atostogas su sese bandėme vartyti vaikų vardyną. Po kokio trečio perskaityto vardo, sesė sako: „ jei jau reikia vardo ieškoti vardyne, reiškias nepatiks joks kitas, kokį jau sugalvojot, gana“. Pirmagimiui vardą irgi išrinkome iš anksto. Kai gimė prie mažiuko, kiškiuko, ežiuko galėjome vadinti ir nuostabiausiu vardu.
Šlapimo pūslytę mato, kraujotaką patikrina, o lyties nesimato. Keista, bet nepikta... Smalsumas milžiniškas, bet visai įdomu ir taip.
Per atostogas įpratau valgyti ledus, saldumynus ir kitus desertus. Nežinau ar tai įtakojo, ar vis augančios savaitėlės, bet ėmė ir išdygo man pilvukas. Grįžus namo nebeįtelpu į savo senas kelnes, sijonus. Per siauri ir šilkiniai naktinukai.
Vis dar jaučiuosi gerai, nekankina mėšlungis ar nuotaikų svyravimai, nevargina nuovargis ar kitokios bėdos, tieiog vis dar mėgaujuosi.
Grįžus iš atostogų taip radau MK staigmeną – laimėtą knygą „Gimdymas su šypsena“. Pirmas įspūdis buvo – o ne. Nėštukės plikas pilvas pasirodė neestetiškas, rožinė viršelio spalva keistai kičinė, o dar ta grietinėlės/ įdegio kremo/ vaikučio atpilto pienuko ar dar bala žino kokios masės širdelė aplink bambą pasirodė mažų mažiausiai neskaniai. Bet apie turinį nereikėtų spręsti iš jos viršelio, todėl atsiliepimą apie knygą parašysiu kai ją perskaitysiu. Vakar išdrįsau atversti tik pirmuosius lapus. Labai jaudinausi, tas žodis gimdymas... Po pirmo karto man sakė – pasimirš viskas. Ale, kad nelabai pasimiršo, tik stengiuosi apie tai negalvoti, arba nenusiteigti, kad vėl bus taip. Skaitant pirmuosius puslapius nerimą po mažu pakeitė jaudulys – dėl ypatingos dabartinės mano būsenos, dėl unikalumo, dėl to, kad jaučiu judesiukus, dėl to, kad tai planuota ir labai laukta, dėl to kad tai nerealus Jausmas. Jausmas jau prasidėjęs daugiau kaip prieš 20 savaičių. Jausmas, kuris tęsis visą mano gyvenimą...
pypse