Partnerio buvimas gimdyme: UŽ ar prieš?

24. Sep 2014, 17:42

Į šį klausimą tiek mano, tiek mano vyro nuomonė yra vienareikšmiška - UŽ!

O dabar apie viską nuo pradžių. Dar nėštumo metu, mudu su vyru bei savo šeimų nariais diskutavome, ar vyras dalyvaus gimdyme su manimi ar ne? Mano vyras iškarto buvo nusiteikęs dalyvauti, nes jam įdomu, kaip viskas vyksta ir kad tokia proga, toli gražu pasitaiko ne kiekvienam ir ne kas dien. Aš šiuo klausimu buvau kiek kitos nuomonės, sakiau jog sarėmių metu vyras galės būti su manim, tuo atveju jei neerzins ir kitaip kaip manes nesunervins, o kai jau vyks pats gimdymas jis ko gero turės išeiti iš gimdyklos. Bet jug ne be reikalo yra sakoma, kad mes planuojame, o Dievas juokiasi :) bet apie tai, truputi vėliau.

Nėštumo metu vyro palaikymo sulaukiau tiek kiek ir reikėjo, nebuvau nei per daug lepinama, nei užmiršta. Ką labiausiai galėčiau išskirti jo elgesyje kol laukiausi, tai, kad kiekvieną vizitą pas ginekologę jis mane lydėdavo, nekantriai kartu laukdavo ir su didžia šypsena kulniuodavo į echoskopų kabinetą, kad pažiūrėtų, kaip auga mūsų dukrytė. Visuomet klausinėdavo daktarėsto, kas jam buvo neaišku, domėjosi tiek dukrytės būkle pilvelyje, tiek mano sveikata.

Kalbant apie fizinį tėčio pasirengimą susitikti su mažyle tai galiu jį labai labai pagirti, nes jis ištiesų labai stengėsi, kad mažylė atėjusi į šį pasaulį galėtų vykti į naujus namučius. Tiesa, buto remontai nėštumo metu pareikalavo nemažai kantrybės tiek mano, tiek vyro atžvilgiu, nes mano siaučiantys hormonai vieną dieną norėjo žalių vonios plytelių, o kitą jau raudonų, tad vyrui didelis AČIŪ už kantrybę ir naujus namus mūsų mažylei.

Na o dabar grįžtant prie temos esmės, apie vyro buvimą kartu, gimdant. Išaušo ilgai laukta diena, kuomet stvėrę visą mantą sukrautą į tašes važiavome į gimdymo namus. Ten atvykus seselė iškart paklausė mano vyro ar jis dalyvaus gimdyme, nes reikėjo įsigyti specialią aprangą, vyras atsakė jog bent kolkas dalyvaus ir išėjo į vaistinę. Valandos gimdykloje ėjo labai greitai ir vyro buvimas šalia su kiekviena valanda man vis labiau patiko. Šiandien aš neįsivaizduoju, kaip būtų buvę įmanoma vienai ištverti paskutines valandas, kuomet daktarė tau liepia vaikščioti po gimdyklą, o tau užėjus sarėmiui savos kojos nebelaiko, meta visą kūną prie žemės.. Jei ne tvirtos vyriškos rankos, kurios mane laikė - būčiau ten ir gulėjus viena..

Ir štai atėjo ta valanda, kuomet daktarė atlikus apžiūrą pasako, kad atsivėrimas beveik pilnas, trūksta kelių milimetrų, dar palaukim stangų ir tuoj turėsi dukrytę. Valio!! Susiėmiau, nes žinojau kad nebedaug liko, bet deja, klydau. Praėjo dar viena valanda, o mano situacija tokia pat, tik skausmai dar didesni, o progreso jokio, bet vyras nors ir pats išsigandęs turbūt labiau nei aš, mane tvirtai laiko ir primena, kad reikia kvėpuoti ir kad liko visai nebedaug.

Staiga į gimdyklą subėga visas personalas, ir seselės ir akušerės ir ginekologai ir dar nežinau kas, verdiktas - cezario operacija. Aš jau sutinku su viskuo, kad tik greičiau viskas baigtūsi ir išgistu, kaip mano vyrui liepiama su manim atsisveikint ir vykti namo, neva jau vėlus vakaras, čia jam būti nebėra tikslo. Kai pamačiau vyro pasimetusį veidą puoliau į ašaras, nes negana to, kad mane veš operuoti ir nežinau kas toliau bus, tai dar ir vyrą veja lauk... Štai tada labiau už viską norėjau, kad jis liktų šalia ir toliau mane palaikytų. Džiaugiuosi, kad vyras mano puikiai atsilaikė ir pasakė daktarams jog liks ligoninėje iki paskutinės minutės, kol įsitikins, kad viskas gerai tiek man, tiek mūsų dukrai. Ir ačiū jam už tai :)

Kadangi man buvo atlikta cezario pjūvio operacija, tai aš mažylę mačiau vos keletą sekundžių, o mano vyras atliko likusį darbą už mane, t.y. jam ant nuogos krūtinės buvo uždėta mūsų dukrytė. Vyras sakės tos akimirkos neužmirš niekada gyvenime, nes tai buvo kažkas nepaprasto.

Taigi, apibendrinant viską norėčiau pasakyti, kad gimdymo be vyro neįsivaizduoju, o mano vyro nuomone - moterį, tokią skausmingą ir kartu džiugią dieną privalo palaikyti kiekvienas, bent šiek tiek save gerbiantis vyras!!