Pasibeldė į širdį

Tuk tuk. Prieš saulę pasirąžė. Susidėjo kuprinytę: krištolinę ašarą, sidabro dulkių, jaukių pagalvėlių, kibirkštį. Tuk tuk. Tyliai Keliautojas pasirąžė, pažiūrėjo į saulę, į mane ir voratinklio gija nusileido... yupiiii. Susirangė kamputyje – pagaliau pailsės. Tuk tuk. Pasibeldė tiesiai į širdį.   Ir mano akyse sužibėjo krištolinės ašaros, dužt ant skruosto – iš laimės. Ir aš pradėjau kažko be galo stipriai laukti, stebėti tą ilgą kelionės kelią, užrašinėti ką pamatau, tarsi keliaučiau pati. O gal ir aš tapau keliautoja? Gal ir pati susidėjau kuprinę: pirštines, kurios vis bando sugauti pirmąjį spurdesį, šiltas kojines, kuriomis žingsniai tampa lengvesni nei pūkas, sparnus, kurie neša svajonę pildytis.      Aš trypčioju vietoje, o viską regiu dvigubai gražiau, ir du kart daugiau pamatau. Mane sustabdo blizgantis kaštonas, tarp žalių vienas begeltonijantis medžių vainikas, rūkas du kart paslaptingiau atrodo, saldainio cukrus ilgėliau tirpsta, ir arbata išsigeria du kartus elegantiškiau. Paprastas akibrokštas tampa didžiuliu nuotykiu, o mažutė baimė pasėja dramos vertus išgyvenimus. Pasaulis tapo kitoks. Toks, kokį mato laimingi keliautojai, nešini skrupulingai sukrautas kuprines, pašonėje visada turintys vandens ir pačią geriausią kompaniją. Tokie keliautojai, kurie visai nepanašūs į vienišus klajoklius atsainiai ar perdegusiai ieškantys kelio namo, arba į laimę, arba į niekur. Aš žinau, kur veda mano kelias, kas mano kelias ir kodėl aš laiminga, jei mano kelio posūkiai nesikeičia taip greit, neišnyra salos, miškai, vandenynai, jei siūbuoju vietoje, o jaučiuosi dvigubai laiminga. O gal ir keturgubai. Kartu su tais ir už tuos, kuriuos dabar beprotiškai norėčiau apkabinti. Pilnatvė. Su ja kelionės įgauna prasmę...   Tikrai. Galiu prisiekti, regiu blizgančių dulkių spiečių virš tėčio galvos. Tada, kai jam pirmą kartą papasakojau apie laukiantį žygį ir šiandien su kiekvienu jaudulio atodūsiu, kiekviena laukimo akimirka. Mes sukamės blizgančiame lietuje ir su kiekvienu šokio žingsneliu paskui save paliekame sidabro dulkių pėdsaką...   Trečias. Ir Ji prisėdo ant rožinės su pilkais taškeliais, Jis kluptelėjo ant žalios tarsi samanos, Ji glėbyje spustelėjo ryškiai geltoną, o Ji taip stipriai negalėjo patikėti, kad pasičiupo dvi: dryželiais išsiuvinėtą mėlyną ir keistu užrašu išrašytą rudą. Visi Jie jaukiai krestelėjo ant spalvotų pagalvėlių. Iš netikėtumo, nuostabos, tiesmukiškos naujienos, per aplinkui sužinotų gandų. Iš  noro laukti kartu, iš išgąsčio ar ne per daug, iš vilties – na dabar gal sesė?   Žengteliu ir švilpteli kibirkštys. Netikėtumų, jaudulio, ir meilės kupina kelionė... Jo ir mūsų. Pasibeldė tiesiai į širdį, joje ir pasiliko. 

~~~Daugiau mano minčių Pagranduko kampelyje, jaukiuose namuose www.ekvadratu.lt