Pasimatymas su Paslaptimi

Kas atsitinka, kai draugystę palaiko tik viena pusė, o kitas tik  stengiasi atsukti pirmajam nugarą? Ko gero iš tokių santykių nelabai kažkas doro gausis. Va taip va, įsibėgėjant mano III nėštumo trimestrui, prie manęs bando kibti naujas draugas – nemiga. O aš – blogietė,  ir  kažkodėl  visai su juo nenoriu draugauti. Anas stengiasi... ir jau baigia man  įkyrėti su savo lipšnumu. Nedraugiška aš šį kartą... ir be galo pavargusi. Taip, pagaliau turiu kuo „pasigirti“ savo nėštukinių pojūčių pasaulyje – mane kankina nemiga, dėl to jaučiuosi nepailsėjusi ir nuolat pavargusi.

Iš tos „didelės draugystės" ilgomis nakties valandomis prisigalvoju visokiausių būtų ir nebūtų dalykų. Mintyse esu netgi kokius 3 dienoraščius parašiusi.  Pavargusi, o užmigti niekaip negaliu. Ir tada prasideda galvojimai, kaip dabar miegočiau, kaip norėčiau pailsėt, o nepavyksta. Ir išaušta gražus spalio rytas palepindamas mane kava ir gaivia šiluma, bet nedovanodamas  džiaugsmo pavadinimu  „Esu kupina jėgų“.

Vieną tokią pavargusią dieną Mamyčių klube pamačiau labai gardžiai atrodančio obuolių pyrago nuotraukytę. Sulaukiau recepto ir  paskatinimo leistis į kulinarines vingrybes. Šis pyragas tapo ypatingu ir tikru išbandymu man. Tai atsitiko ne tik dėl to, kad virtuvėje aš tikrai ne p. Beata, o gaminant pirmą kartą norėjosi idealumo, bet ir dėl to, kad pačiame obuolių „dorojimo“ įkarštyje sužinojau, kad vakare keliausiu į pasimatymą su savo Paslaptimi. 4D echoskopija žadėjo galimybę įsitikinti, kad Paslapčiukui viskas gerai ir pagaliau sužinoti kas tai: sesutė ar broliukas? Taigi obuolių pjaustymo darbas gerokai užsitęsė, drebėjo pavargusios rankos, pavargusių akių žvilgsnis krypo kažkur į šalį, o nepailsėjusi širdis (bet ar būnant mama ji kada nors ilsisi iš vis?) virpulingai virpėjo, savo drebuliuku užkrėsdama ir kiekvieną sielos kertelę, kiekvieną odos lopinėlį, kiekvieną mintį ir pojūtį.

Laimei, pyragas gavosi nuostabus, kaip ir nuostabus mūsų Kūrinėlis: maža nosytė, ryškus takelis nuo jos iki plonų kampuotų lūpyčių, nerangiai judančios nuostabiausios rankytės, darniai plakanti širdelė...4 širdies  kamerėlės, normalus vandenų kiekis, dydis atitinka normas.O kaip Markutis nuoširdžiai mojavo leliukui ekranėlyje :)

Nemoku nei nupasakoti, nei tuo labiau aprašyti palaimos, kuri užgula ant vis dar virpančios sielos. Nemoku su niekuo palyginti laimės pojūčio ir tiesos akimirkos. Tiesiog dar ir dar kartą, iš naujo ir vis labiau imi mylėti tuos žmones, kurie paprastai vadinami ŠEIMA.

Po tokių stiprių emocijų ir išgyvenimų, rodos, pagaliau turėjo ateiti švelni poilsio akimirka, bet ne... visą naktį svarsčiau, kokį nuostabų vardą turės mūsų nuostabi Paslaptis.